Į specialią konferenciją pavadinimu „Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas“ susirinkę politikai, diplomatai ir kino pramonės atstovai sutarė, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalis turi bendrą platformą, kuri gali leisti šalims tapti vis glaudesnėms. Šis bendradarbiavimas gali prisidėti ir prie glaudesnių ryšių kino srityje. Bendrų istorijų tam netrūksta. Vis dėlto šio proceso stiprinimui trukdo amžinas finansavimo klausimas bei „neišauklėtos“ auditorijos problema.
Politiniame fronte viskas gerai
Pasak Lietuvos užsienio reikalų viceministro Evaldo Ignatavičiaus, Šiaurės ir Baltijos šalys yra išvysčiusios labai stiprias bendradarbiavimo tradicijas, kurios siekia 20 metų senumo kooperacijos užuomazgas. Tuomet, Lietuvai tik atgavus nepriklausomybę, šiuos santykius į priekį vedė politinis solidarumas ir atsiradę glaudūs žmonių komunikavimo tinklai.
Viceministras įsitikinęs, kad šie ryšiai svarba palaipsniui buvo užmiršta, ypač kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO, tokiu būdu pasijausdamas saugesnė ir užtikrintesnė. Vis dėlto, pasak E. Ignatavičiaus, dabar Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas tampa ypač svarbus, atsižvelgiant į pokyčius Europoje (euro zonos krizė) ir pasaulyje (JAV padėties pokyčiai).
Šiaurės šalių modelis veikia tiek ekonomine, tiek socialine, tiek švietimo, tiek ir daugeliu kitų prasmių, tvirtina Lietuvos užsienio reikalų viceministras. Todėl, jo manymu, Lietuva ir kitos Baltijos šalys privalo į tai atsižvelgti. „Šiaurės šalių dimensija išlieka tarp mūsų prioritetų“, – tvirtino E. Ignatavičius, pridurdamas, kad Lietuva turi pasistengti, kad pabandytų pritaikyti Šiaurės šalių praktiką.
Turime bendrų istorijų
Tačiau daugiausia dėmesio konferencijoje buvo skirta kultūrinei terpei, ypač kino pramonei. Diskusijos moderatorius Bo Haraldas Tillbergas, Šiaurės šalių ministrų tarybos atstovybės direktorius Lietuvoje, konstatavo, kad Lietuvos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas kino srityje vyksta, tačiau tuo pat metu uždavė klausimą, ar jis vyksta pakankamai intensyviai. Nuomonių pasitaikė įvairių, tačiau buvo sutarta, kad geroms iniciatyvoms neretai kelią pastoja finansavimo trūkumas ir išlepinta auditorija.
Norvegijos filmų instituto vykdomasis direktorius Janas Erikas Holstas, kuriam renginio metu už aktyvią kultūrinę veiklą Baltijos šalyse buvo įteiktas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės medalis, patikino, kad Lietuva su Šiaurės šalimis turi daugybe bendrų istorijų, motyvų, kurie gali imponuoti ir būti įdomūs abiems pusėms. Būtent tokios istorijos gali virsti bendrai kuriamais kino filmais. Norvegas tikisi, kad jau artimiausioje ateityje tam bus sukurta atitinkama ekonomine platforma.
O bendradarbiavimo kino srityje iš tiesų yra. Be to paties festivalio „Scanorama“, kuris J. E. Holsto manymu yra itin svarbus kultūriniams Lietuvos ir Šiaurės šalių ryšiams, buvo ir keletas bendrų filmų. Pavyzdžiui, norvegų filmas „Ledinis būčinys“ buvo filmuotas Vilniuje, kuriame su lietuvių pagalba sugebėta atkurti 7 dešimtmečio Maskvą. 2002 metais Lietuvoje buvo nufilmuota ir siurrealistine norvegų komedija „Link Maskvos“. Tuomet prie filmo kūrimo technine prasme taip pat stipriai prisidėjo lietuviai.
„Lietuva vis stipriau integruojasi į Šiaurės šalis. Kiekvienais metais Lietuva pajuda vis arčiau ir arčiau link savo kaimynių Šiaurėje. Jaunoji Lietuvos filmų kūrėjų karta turės galimybę lygiavertiškai bendradarbiauti su Šiaurės šalių filmų kūrėjais“, – optimistine gaida pareiškė J. E. Holstas.
Finansavimo bėda ir „išlepinti žiūrovai“
J. E. Holstui antrina ir kiti, sutartinai tvirtinantys, kad Šiaurės ir Baltijos šalys turi išties daug „bendrų istorijų“, kurios turi potencialą virsti kino filmais. Tačiau problemų, trukdančių tam, yra išties nemažai.
Lietuvos filmų instituto direktorius Rolandas Kvietkauskas tvirtina, kad Lietuvos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas kultūrinėje terpėje išties egzistuoja: „Yra daugybė istorijų, kurias mes galime perskaityti kartu, kuriant regioninius filmus“. Bendradarbiavimas ypač pasireiškia teatro srityje, pavyzdžiui, sėkmingas Oskaro Koršunovo darbas Norvegioje. R. Kvietkausko teigimu, bendradarbiaujama ir kino srityje, tačiau privaloma galvoti, kaip tą bendradarbiavimą būtų galima iškelti į aukštesnį lygmenį.
Tačiau dažniausiai iškyla bene reikšmingiausia finansavimo problema. Bendriems projektams, kurių finansine sėkmė negali būti garantuota, pinigų rasti dažniausiai tampa labai sunkia misija. Daugybė pradėtų įdomių projektų atsiduria stalčiuje, nes neatsiranda, kas norėtų į juos investuoti. Dar viena kliūtis – ne visi užsieniečiai pasitiki Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis. Filmų kūrėjams ir investuotojams mūsų šalys išlieka ne iki galo pažinta, nauja teritorija, iš kurios nežinia, ko galima būtų tikėtis. Prisideda ir „išlepintų“ žiūrovų problema. Kinas, ypač kai kalbama apie autorinį kiną, nėra labai gausiai lankomas, žiūrovai dar nėra pakankamai subrendę.
