Valstybių bendradarbiavimas jau seniai komplikavosi. Rusijos visą laiką netenkino aktyvi Lietuvos politika posovietinėje erdvėje, už tai ji nuolatos sulaukdavo ekonominių nuobaudų (ūkininkų ir tolimųjų reisų vežėjų problemos, padidintos gamtinių dujų kainos ir pan.), ir atkaklus Lietuvos siekis mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Kartu Maskvoje mėgstama kalbėti apie nacionalizmo su fašistiniu/nacistiniu atspalviu atgimimą Baltijos valstybėse ir kvestionuoti jų istorinį valstybingumą bei teritorinį vientisumą (Lietuva – ne išimtis).
Įvykiai Ukrainoje tik dar labiau sustiprino Rusijos ir Lietuvos santykių degradavimo tendenciją. Prezidentė D. Grybauskaitė viešai pavadino Rusiją teroristine valstybe ir paragino Vakarus griežtinti sankcijas Maskvos atžvilgiu. Už tai ją ir visą mūsų šalį Kremlius priskiria prie vadinamosios transatlantinės „karo stovyklos“, kuri nenori Vakarų ir Rusijos bendradarbiavimo normalizavimo Maskvai priimtinomis sąlygomis. Lietuvos prezidentę ypač mėgsta pakritikuoti Rusijos Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas A. Puškovas, pavyzdžiui, jis pareiškė: „Grybauskaitė ruošiasi tris dienas savarankiškai ir didvyriškai stabdyti agresiją, kol į pagalba atskubės NATO sąjungininkai... Absurdo teatras“.
Savo vietą Lietuva rado net propagandinėje-patriotinėje Rusijos kino industrijoje. Seniai, labai seniai A. Nevzorovo filme „Skaistykla“ apie Pirmąjį karą Čečėnijoje mito apie „baltąsias pėdkelnes“ kontekste buvo pavaizduotos žiaurios lietuvės snaiperės. Vėliau Rusijos kino meno kūrėjai persimetė prie kaimynų. Pavyzdžiui, kovinio filmo „Diena D“ (rusiška A. Švarcnegerio „Commando“ versija) su M. Porečenkovu (dažnai vaidina „kietus“ Rusijos kovotojus su blogiu) pagrindiniame vaidmenyje didžiausias niekšas buvo estas. Ir štai triumfinis sugrįžimas (tiesa, ne į didįjį ekraną, bet vis dėlto).
Seriale „Užkalbėtas“ apie eilinį Rusijos didvyrį iš specialiųjų pajėgų atsiranda samdinė iš Lietuvos. Žinoma, snaiperė. Ir tarp jų įvyksta dialogas, vertas pacitavimo. „Kuo tau neįtiko Rusija?“ – klausia Tėvynės gynėjas. „Jūsų šalis engė manąją ir ligi šiol grasina jai“, – atsako lietuvė Judita ir išgirsta visą paskaitą. „Dabar – ne. O kas praeitį prisimins, tam akin varnas kirs. Rusija niekada nekirsdavo savo sienų puolimo tikslais, tik gindamasi. Ir nė viena tauta, atsidūrusi jos sudėtyje, neprarado savo kalbos. Taigi ne viskas šiuo atveju yra paprasta“, – konstatavo rusų didvyris (scenaristas), neapdairiai pamiršdamas priminti Juditai, kiek dar Sovietų Sąjunga pristatė pramoninių ir kitų, Lietuvai dažniausiai tapusių nereikalingais, objektų (apie tai priminta vaizdingame rusiškame propagandiniame filmuke skambiu pavadinimu „Aš rusų okupantas“).
Pasakysite: tai tik kinas. Kaip parodė Maskvoje įsikūrusio Jurijaus Levados analitinio centro atliktas tyrimas dėl Rusijos priešų, pirmąją vietą sąraše užima JAV su 73 proc., antrąją – Ukraina (37 proc.), trečia ir ketvirta vietomis dalijasi Latvija ir Lietuva, surinkusios po 25 proc. balsų.
Tačiau minėto serialo herojai įsimylėjo vienas kitą. Tiesa, priešai nušovė vargšę Juditą, bet gal tas meilės faktas netiesiogiai rodo Rusijos norą susitaikyti, o „kas praeitį prisimins, tam akin varnas kirs“? Štai ir V. Putinas, priimdamas Lietuvos ambasadoriaus R. Motuzo skiriamuosius raštus, pažymėjo: „Mūsų bendradarbiavimo su Lietuva potencialas išnaudojamas toli gražu ne iki galo. Iš savo pusės esame pasiruošę plėtoti bendradarbiavimą geros kaimynystės ir abipusės pagarbos principų pagrindu. Ir norėtume matyti tokį pat požiūrį iš mūsų Lietuvos partnerių pusės“. Dar daugiau, Rusijos prezidentas šiek tiek laiko skyrė ir neformaliam pokalbiui su Lietuvos ambasadoriumi, per kurį, anot R. Motuzo, pademonstravo žinantis Lietuvos vidaus aktualijas, ir apskritai jų bendravimas, kitų šalių diplomatų vertinimu, užtruko ilgiausiai.
Paskui atėjo Rusijos ministro pirmininko D. Medvedevo eilė. Jis pareiškė: „Žinoma, mes norėtume, kad su Baltijos valstybėmis (...) būtų normalūs, produktyvūs, progresyvesni santykiai“. Tik bėda, anot premjero, yra ta, kad „ne mes tai pradėjome“, kad baltai politizuoja dialogą ir savo visuomenių konsolidacijos tikslais kuria Rusijos kaip priešo įvaizdį.
Gal mes kažko nesuprantame apie Rusiją? Gal iš tiesų mūsų pozicija užsienio politikoje per daug principinga, mūsų retorika per daug agresyvi, mūsų baimės akys per didelės? Rusija nori taikos (nevykdo agresijos prieš kaimyninę valstybę), o mes ją kaltiname karu ir imperiniu mąstymu (neseniai Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius savo straipsnyje laikraštyje „The Wall Street Journal“ perspėjo Vakarus, kad neturėtume sutikti su Kremliaus „naujuoju normalu“, pagrįstu pasenusiu požiūriu į įtakos sferas). Rusija nori konstruktyvaus ekonominio bendradarbiavimo, o mes – griežtesnių sankcijų jos atžvilgiu. Rusija kuria „suverenią demokratiją“, o mes ją vadiname kagėbistiniu autoritariniu režimu.
Štai ir Rusijoje dirbantis Lietuvos režisierius R. Tuminas sako: „Manęs dažnai žurnalistai klausia, kaip aš gyvenu Rusijoje, kaip prie Putino režimo gyvena menininkai. Galiu jums pasakyti savo nuomonę. Būtinas griežtas, gal net žiaurus režimas, nes tai tik šalies kūrimo pradžia. Kitaip viskas vėl virs chaosu, revoliucijomis, o to niekam nereikia. Drausmė, griežtas valdymas, nors ir paminant demokratiją ar laisvę, yra būtini. To dar reikia mokytis ir po kelių dešimtmečių viskas vėl sugrįš į savo vagą. Bus mažiau karų ir daugiau minčių“.
Tai gal iš tiesų problema esame mes (mūsų iškreiptas mąstymas ir pasaulio suvokimas), o ne Rusija? Bet štai niuansas. Taikių (bet retų) balsų iš Maskvos fone buvo įvykdyta kibernetinė ataka prieš Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo internetinę svetainę: joje įsilaužus buvo įdėta informacija, kad Baltijos šalyse ir Lenkijoje vykstančios pratybos „Kardo kirtis“ yra pasirengimo Kaliningrado srities aneksijai etapas. Tikrai keistas draugiškumo demonstravimo būdas…
Minėtojo serialo herojai – Rusijos specialiųjų pajėgų karys ir lietuvė Judita – norėjo susituokti ir gyventi ramiai ir laimingai, bet negailestingas likimas sužlugdė tokius gražius jų planus. Labai simboliška. Abi pusės lyg ir supranta, kad kažkas negerai ir kad reikia normalizuoti santykius, bet ir vienai, ir kitai dėl visko kalta atrodo oponentė. Tik Lietuva nevykdo kibernetinių atakų prieš Rusijos gynybos ministeriją, kartu su NATO neaneksuoja Kaliningrado srities ir nekvestionuoja istorinio Rusijos Federacijos teritorinio vientisumo.
Rytų fronte nieko naujo...
