Nėra didesnių abejonių, kad Lietuva yra informacinio karo lauke. Šiai karo lauko situacijai – jos analizei ir konstatavimui – buvo skirta pirmoji straipsnio dalis. Tačiau po konstatavimo kyla klausimas: „Ką daryti?“ Klausimas, be jokių abejonių, vertas ne vieno žmogaus, o visos ekspertų grupės (think-tank) apmąstymo. Tačiau tam tikras gynybinės strategijos gaires galima būtų pateikti jau dabar.
Pripažinti, kad grėsmė egzistuoja
Grėsmės ir pavojaus konstatavimas jau yra rimtas žingsnis link realios situacijos supratimo. Kartais atrodo, kad Lietuvoje vis dar bijoma garsiai pareikšti, kad šalis tampa informacinės agresijos auka. Galbūt taip nutinka dėl tos priežasties, kad ilgą laiką informaciniai ir propagandiniai pavojai nebuvo vertinami kaip rimti iššūkiai šalies saugumui. Savo komentare „Karas, kurį beviltiškai pralaimi Lietuva“ lrytas.lt portalo redaktorius Liudas Dapkus rašo: „Per 20 metų <...> nepasirodė reikalinga steigti strateginių tyrimų centrą, kuris analizuotų, atpažintų ir maksimaliai nukenksmintų priešišką propagandą. Nes darbštiems ir kantriems lietuviams kalbos visada buvo ne pirmos būtinybės dalykas. O gaila, nes kai kas tuo sumaniai naudojosi anuomet, naudojasi ir dabar“.
Galbūt kas nors pasikeis, kai pagaliau bus priimta naujoji Nacionalinio saugumo strategija. Jos projekte aptariamos įvairios grėsmės – tarp jų ir „kitų valstybių pastangos daryti įtaką Lietuvos Respublikos politinei sistemai, kariniams pajėgumams, socialiniam ir ekonominiam gyvenimui, kultūriniam tapatumui“ (punktas 12.2.) ir konstatuojama, kad „valstybės, nusikalstamos grupuotės, politinės jėgos, atskiri asmenys ir kiti veikėjai vis plačiau naudojasi tarptautine ir nacionaline informacine erdve neobjektyviai ir klaidinančiai informacijai skleisti, viešajai nuomonei formuoti“ (punktas 12.3.), kalbama apie kibernetinių karų pavojus (punktas 12.4.) ir informacinės erdvės pažeidžiamumą (punktas 15.4.). Tačiau strategija be efektyvaus ir tikslaus jos įgyvendinimo nėra išganymas. Be to, strategijoje, kurioje bandoma įvardyti visas grėsmes (įskaitant, pavyzdžiui, ir klimato kaitą – punktas 13.9.), kiekvienai iš šių grėsmių skiriamas paviršutiniškas, deklaratyvus dėmesys.
Vienas iš prevencinių žingsnių galėtų būti nuoseklus informacinių ir propagandinių išpuolių monitoringas. Kiekviena panašaus pobūdžio agresija turi būti tiksliai įvardijama, pažymima ir klasifikuojama. Apie ją turi būti kalbama atvirai. Galiu numanyti, kad atskiros Lietuvos valdžios institucijos tikriausiai atlieka visą ar dalinį tokių išpuolių monitoringą, tačiau šie duomenys taip ir lieka ribotam instituciniam naudojimui. Kovoje su informaciniais išpuoliais geru savigynos ginklu galėtų tapti viešumas. Pavyzdžiui, galėtų būti įsteigtas internetinis tinklalapis, kuriame būtų skelbiama visa informacija apie informacinius išpuolius prieš valstybę (propagandinį puolimą, kibernetines atakas ir pan.) ir detali šių išpuolių analizė.
Ugdomas visuomenės gebėjimas atpažinti informacinius išpuolius, žmonių supratimas, kaip veikia tokio pobūdžio agresijos mechanizmai, padėtų visuomenei įgyti imunitetą prieš šiuos išpuolius ir sušvelninti jų pasekmes.
Dėmesys informacinei erdvei
Valstybė turi skirti ypatingą dėmesį savo informacinei erdvei. Aš nekalbu apie kokią nors griežtą kontrolę. Informacinės erdvės priežiūra ir reguliavimas turėtų vykti tik demokratinėmis priemonėmis. Pirmoje straipsnio dalyje minėtoje knygoje „Rusijos informacijos geopolitikos potencialas ir sklaida Lietuvoje“ N. Maliukevičius nurodo, kad, vykdydama savo informacinę geopolitiką, „Rusija veiksmingai išnaudoja esamas teisines spragas“ (Maliukevičius, 137). Čia kalbama pirmiausia ne apie nacionalinę, o apie tarptautinę teisę. Pavyzdžiui, N. Maliukevičiaus aprašomu atveju Lietuvos kova su televizijos kanalu „Pervyj baltijskij kanal“, tapusiu propagandinių išpuolių prieš mūsų šalį priemone, subyrėjo atsitrenkusi į Europos Tarybos konvencijos dėl televizijos be sienų nuostatas.
Suprantama, Lietuva negali izoliuoti savo informacinės erdvės. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tenka susitaikyti su tuo, kad Rusija, būdama stipresnė žaidėja, sugeba ištransliuoti savo poziciją, pagardintą propagandos prieskoniu, į mūsų šalies informacinį lauką, o Lietuvos pozicija Rusijoje nėra nei girdima, nei matoma. Atrodytų, kad mes ir neturime jokių galimybių pateikti savo argumentus ir savo požiūrį į istoriją ar tarptautinius reikalus Rusijos visuomenei, tačiau ar tikrai taip?
Čia verta panagrinėti Gruzijos, kuri nepalūžo net per tiesioginį karinį konfliktą su Rusija, patirtį. Šioje šalyje veikia rusakalbis televizijos kanalas PIK (Pervyj informacionnyj kavkazskij). Jis yra transliuojamas per palydovą ir į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją. Žiūrėti PIK galima ir internete. Viena iš šio kanalo užduočių yra „tapti patikimu objektyvios ir operatyvios informacijos rusų kalba šaltiniu“. Jokia paslaptis, kad kanalas buvo sukurtas kaip alternatyvios informacijos apie sudėtingą ir neramų Kaukazo regioną šaltinis. Jo kūrėjų manymu, alternatyvi ir neangažuota informacija gali būti geriausias ginklas prieš šiurkščią ir tiesmuką propagandą.
Sunku tiksliai įvertinti, kiek toks kanalas kaip PIK yra efektyvus. Žurnalistas Olegas Panfilovas, dirbęs kanale nuo pat pirmos dienos, paklaustas straipsnio autoriaus, taip pakomentavo šios žiniasklaidos priemonės veiksmingumą: „Manau, kad PIK yra efektyvi priemonė, leidžianti Gruzijai priešintis Rusijos vykdomam informaciniam karui. Žinoma, dauguma Rusijos gyventojų nemato ir nežiūri šio kanalo, tačiau Kremliaus reakcija į jo egzistavimą yra gana aštri, galbūt dėl to, jog jį žiūri Šiaurės Kaukaze ir buvusiose sovietinėse respublikose. Suprantama, kad kalbėti apie PIK populiarumą netenka, pirmiausia dėl rusiškos propagandos populiarumo, o tiksliau – dėl žmonių pripratimo prie jos. Tačiau laikui bėgant PIK gali tapti rimta alternatyva šiai propagandai.“
Būtų neblogai, kad ir Lietuva galėtų pasiūlyti savo alternatyvą Rusijos propagandai. Rusakalbis Lietuvos kanalas, rimtai ir atvirai kalbantis apie istorinius įvykius, analizuojantis politinį ir visuomeninį gyvenimą regione, transliuojamas per palydovą ir internete, galėtų tapti dar vienu alternatyviu informacijos šaltiniu. Kartu su PIK jis galėtų pradėti formuoti kitokią rusakalbę informacinę erdvę. Toks kanalas taip pat galėtų padėti susitvarkyti ir su dar viena problema – ištraukti šalies tautines mažumas, vienaip ar kitaip vartojančias rusų kalbą, iš savotiško informacinio geto (apie šią problemą kiek plačiau galima paskaityti mano straipsnyje „Nuo salos iki kontinento“ almanache „Žurnalistika 2009“).
Pajėgumų konsolidavimas
Yra posakis, kad vienas lauke ne karys. Šis posakis ypač aktualus, kai kalbama apie nelygiaverčių pagal savo jėgas ir galimybes priešininkų dvikovą. Kariniuose konfliktuose pravartu turėti sąjungininkų, jais reikėtų pasirūpinti ir informaciniuose konfliktuose bei priešinantis propagandiniams puolimams. Suprantama, kad sąjungininkėmis gali būti šalys, kurios išpažįsta panašias vertybes ir potencialiai gali susidurti su tokia pat grėsme. Tarp natūralių Lietuvos sąjungininkių šioje srityje galėtų būti Latvija ir Estija, taip pat Gruzija. Be to, Lietuvai gali būti labai naudinga šių potencialių sąjungininkių patirtis, nes Gruzijai iš visų buvusių sovietinių respublikų teko atlaikyti pačias aršiausias Rusijos informacines atakas, o ir Estija pasimokė iš vadinamosios Bronzinio kario istorijos.
Vykdydama informacinę agresiją, Rusija vadovaujasi principu „skaldyk ir valdyk“. Žinoma, egzistuoja bendro pobūdžio propagandiniai pasisakymai apie „Pabaltijo fašizmą“ ar Baltijos šalių „bandymus perrašyti istoriją“, tačiau kai kalbama apie organizuotą informacinį ir propagandinį puolimą, Maskva veikia tikslingai prieš valstybę, kuri yra pasirinkta taikiniu, laikydamasi tam tikro „neutralumo“ kitų potencialių taikinių atžvilgiu. Konsoliduota visų sąjungininkių reakcija į vienos iš jų užpuolimą galėtų apsunkinti Kremliui jo uždavinį, didintų puolančiosios pusės sąnaudas, verstų ją mesti didesnius pajėgumus atidarant „antrąjį frontą“.
Sąjungininkės taip pat galėtų suvienyti pastangas savo informacinei erdvei saugoti, jos galėtų koordinuoti savo veiksmus informacinei agresijai nustatyti ir gintis nuo jos. Sąjungininkės taip pat galėtų kartu kurti ir televizijos kanalą (ar investuoti į jau veikiantį PIK, skatinti jo plėtrą), kuris taptų alternatyviu informacijos šaltiniu posovietinėje erdvėje ir parodytų, kad, be Kremliaus požiūrio į istorinius ir aktualius įvykius, egzistuoja ir kiti požiūriai.
Post scriptum
Pasipriešinimo informacinei ir propagandinei agresijai klausimas dar ilgai išliks aktualus. Nei Baltijos šalims, nei Gruzijai artimiausiu metu neverta tikėtis Rusijos malonės ir ramaus gyvenimo. Kita potencialia tokio pobūdžio puolimo auka gali tapti Latvija (prognozuoju, kad puolimas bus susijęs su referendumu, kuriuo buvo siekiama suteikti rusų kalbai antrosios valstybinės kalbos statusą). Straipsnyje pateikti samprotavimai yra tik bandymas įžvelgti galimos gynybinės strategijos prieš informacinius išpuolius bruožus. Tai, kad tokios strategijos (oficialios ar neoficialios) Lietuvai anksčiau ar vėliau prireiks – nėra didesnių abejonių.
Viktor DENISENKO
Taip pat skaitykite:
Lietuva informacinio karo lauke (I)
