Jeigu kuri šalis nevykdo informacinio karo veiksmų, tai nereiškia, kad ji nedalyvauja jokiame informaciniame kare ir yra už kovos lauko ribų. Tokias šalis į informacinę konfrontaciją dažniausiai įtraukia kitos – agresyvesnės ir aktyvesnės valstybės. Žinoma, „nedalyvauti“ informaciniame kare galima, tačiau informacinės ir propagandinės agresijos ignoravimas vargu ar yra tinkama strategija, ypač tuo atveju, kai agresyvi šalis yra didelė ir pajėgi, o agresijos auka neprilygsta užpuolikui nei dydžiu, nei pajėgumu. Bet kuriuo atveju pasipriešinimas yra protingesnė strategija negu susitaikymas su savo lemtimi. Juolab kad informacinėse kovose daug ką lemia ne šalies dydis ir karinis potencialas, o sumanumas, kūrybingumas ir sugebėjimas valdyti situaciją.
Apgalvota agresija
Lietuva jau nebe pirmą sykį tampa Rusijos informacinės ir propagandinės agresijos taikiniu, tačiau kiekvieną kartą jaučiamas tam tikras pasimetimas ir pasirengimo agresyviems kaimynės veiksmams stoka. Galbūt viena iš svarbiausių priežasčių – nesugebėjimas laiku atpažinti artėjančio puolimo požymius.
Žiūrint į aktualiausius įvykius, galima teigti, kad naujo puolimo prieš Lietuvą (o galbūt ir prieš visas Baltijos šalis) preliudija tapo 2011 m. lapkričio 17 d. Rusijos užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje paskelbta keista analitinė pažyma „SSRS užsienio politikos veikla Didžiojo Tėvynės karo išvakarėse“. Tekste, sudarytame pagal klasikinius sovietinės propagandos kanonus, kalbama apie „antisovietinę Pabaltijo politiką“ Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, taip pat atkartojama sovietinė savanoriško Lietuvos, Latvijos ir Estijos įstojimo į Sovietų Sąjungą 1940 metų vasarą versija.
Kitas signalas buvo pasiųstas 2011 m. gruodžio mėnesį. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos ministrų susitikime Vilniuje Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas prabilo apie „Europoje augantį neonacizmą“. Savo kalboje jis rėmėsi Lietuvoje veikiančios organizacijos „Lietuva be nacizmo“, kurią subūrė šalies politinio lauko pakraštyje esantis kairysis politikas Algirdas Paleckis, teiginiais.
Propagandinis puolimas tuo nesibaigė. Kol Lietuvos visuomenė aktyviai aptarinėjo simbolinę imperinėmis pažiūromis garsėjančio rusų dirigento Valerijaus Gergijevo koncerto Kaune 2012 m. sausio 13 d. reikšmę, Lietuvai buvo rengiamas stipresnis kirtis.
Laisvės gynėjų dieną rusų laikraščio „Komsomolskaja pravda“ internetinis portalas organizavo televizijos tiltą, per kurį jau minėtas A. Paleckis bendravo su Sausio 13-osios bylos įtariamuoju, buvusiu „Alfa“ būrio vadu Michailu Golovatovu. Abu veikėjai paskleidė žinią, kuri atitinka A. Paleckio teiginius, kad prieš 21 metus per tragiškus įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto „savi šaudė į savus“. M. Golovatovas pateikė savo liudijimą, neva „Alfa“ smogikai buvo apšaudomi iš greta esančių namų ir jiems net teko slėptis nuo kulkų šarvuočiuose. Faktiškai per televizijos tiltą buvo prisiminta dauguma sovietinės propagandos teiginių, kuriais anuomet buvo bandoma pridengti sovietinę agresiją prieš nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.
Maskvos taktika
Per praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje organizuotą informacinį puolimą Maskva pademonstravo ir dar vieną savo taktinį ėjimą. „Tiesą“ apie 1991 metų tragiškus įvykius Rusijos informacinėje erdvėje skleidžia „Lietuvos politikas“. Gali būti, kad A. Paleckis šventai tiki tuo, ką kalba viešai, tačiau čia yra ir dar vienas niuansas: jis, mano manymu, tapo puikiu įrankiu naujosios Rusijos propagandos rankose. Ko gero, beveik niekas Rusijoje nežino, kad Lietuvoje A. Paleckis yra vertinamas kaip politinio lauko marginalas, jį palaiko tik kiek daugiau nei 3 proc. šalies gyventojų (Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, 2008 m. rinkimuose į Seimą už A. Paleckio „Fronto“ partiją balsavo 3,24 proc. rinkėjų). Tačiau šis kontekstas neakcentuojamas per A. Paleckio pasirodymus Rusijos informacinėje erdvėje, kur „Lietuvos politiko“ pasisakymai apie tai, kad „savi šaudė į savus“, gali skambėti gana autoritetingai.
Tačiau Lietuva yra ne vienintelė šalis, prieš kurią Maskva naudoja tokią taktiką. Panašumų galima aptikti ir Rusijos „santykiuose“ su kita jos aršia priešininke – Gruzija. Čia Maskva taip pat nuolat ieško savų žmonių tarp opoziciškai nusiteikusių politikų (kurie, beje, irgi beveik neturi realaus visuomenės palaikymo). Kurį laiką Maskva palaikė buvusią Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio bendražygę, o dabar aršią jo oponentę Nino Burdžanadzę. Šiandien numanu, kad Kremlius turi naują favoritą – tai verslininkas Bidzina Ivanišvilis, kuris visai neseniai įsitraukė į politinį šalies gyvenimą. Su šio verslininko vardu jau yra susiję keli skandalai. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad B. Ivanišvilis turi net tris pilietybes – Gruzijos, Rusijos ir Prancūzijos. Galiausiai Rusijos pilietybės jis atsisakė pats, o Gruzijos pilietybės neteko automatiškai, nes „surinkęs“ tris pilietybes verslininkas pažeidė atitinkamą įstatyminį aktą. Dabar B. Ivanišvilis yra pradėjęs Prancūzijos pilietybės atsisakymo procedūrą ir kartu siekia per teismus susigrąžinti Gruzijos pilietybę, kad galėtų aktyviai dalyvauti šalies politikoje.
Parinktas momentas
Bet grįžkime į Lietuvą. Puolimui prieš mūsų šalį buvo pasirinktas tinkamas laikas. Gali būti, kad informacinės ir propagandinės atakos prieš Lietuvą dažnės, nes šalis gyvena ne patį geriausią laikotarpį. Pirmiausia tai įtampa ir susiskaldymas visuomenėje. Pastaruoju metu nerimą kelia procesai, kai vienaip ar kitaip bandomas teisinės valstybės pamatų tvirtumas. Ryškiausias pavyzdys, ko gero, būtų vadinamoji Garliavos istorija (arba kitaip – Drąsiaus Kedžio istorija). Ji atskleidžia ne tik potencialų visuomenės susiskaldymą, bet ir valdiškų institucijų pasimetimą. Sudarytos prielaidos vienai iš valdžios grandžių – teismui – diskredituoti, ypač tais atvejais, kai politinės arenos veikėjai (ir net aukščiausi šalies pareigūnai) bando interpretuoti teisminius sprendimus, kvestionuoti juos. Visa tai vyksta bendro valdžios įvaizdžio silpnumo (vyriausybė, prastai tesugebėdama aiškinti visuomenei savo sprendimų logiką ir tikslingumą, irgi netiesiogiai diskredituoja save) ir nusivylimo fone.
Lietuva šiandien yra parankus objektas puolimui ir dėl suprastėjusių santykių su kaimynais. Bent jau informacinėje erdvėje Rusija yra agresyviai nusiteikusi šalis, o su autoritarine Baltarusija nelabai apie ką yra kalbėti, taigi Lietuva galėtų tikėtis paramos tik iš tokias pat vertybes išpažįstančių, tai pačiai geopolitiniai erdvei (ES ir NATO) priklausančių kaimynių – Lenkijos ir Latvijos. Tačiau su Lenkija Lietuva šiuo metu yra susipykusi labiausiai. Sunku objektyviai įvertinti, katros kaltė dėl to yra didesnė ir kiek viską lėmė abipusis užsispyrimas, nelankstumas ir nesugebėjimas ramiai kalbėtis. Akivaizdu, kad Lietuva ir Lenkija nuo ne taip seniai buvusių pavyzdinių santykių gana greitai nusirito iki tokių, kuriuos reikia taisyti.
Ne viskas idealu ir santykiuose su Latvija. Lietuvoje įvykęs „Snoro“ banko nacionalizavimas ir likvidavimas sužlugdė ir šiam bankui priklausiusį Latvijos „Krajbanka“. Prasidėjus šiam procesui kai kurie Latvijos politikai (pavyzdžiui, Latvijos parlamentaras Janis Reiro) prabilo apie tai, kad Lietuva, rūpindamasi „Snoro“ reikalais, turėtų gelbėti ir „Krajbanka“. Vilniaus atsisakymas tai daryti Latvijoje buvo interpretuotas kaip deguto šaukštas dvišaliuose santykiuose.
Informacinių atakų prieš Lietuvą momentų parinkimą lėmė ir tiesioginiai Maskvos interesai. Masiniai protestai po praėjusių metų neskaidrių rinkimų į Dūmą parodė Kremliui, kad visuomenės nepasitenkinimas „valdžios vertikalės“ konstrukcija pasiekė protesto nuotaikų lygį. Artimiausiu metu Rusijos laukia dar didesnis išbandymas – kovo mėnesį, kai vyks šalies prezidento rinkimai, Maskva sieks realizuoti jau anonsuotą rokiruotės scenarijų: į šalies vadovo postą grįš Vladimiras Putinas, o dabartinis prezidentas Dmitrijus Medvedevas sės į ministro pirmininko kėdę. Šiandien Maskvai yra svarbu kuo tirščiau pripildyti informacinį lauką kitomis – dėmesį nuo svarbiausių procesų nukreipiančiomis – žiniomis ir naujienomis. Šioje situacijoje „Baltijos šalyse atgimstantis fašizmas“ ar „visa tiesa apie Sausio 13-ąją“ gali būti tokio „triukšmo“, užpildančio Rusijos informacinę erdvę, priemone.
Nors situacijos konstatavimas jau yra tam tikras žingsnis į priekį, svarbu būtų pasiūlyti ir galimus sprendimo būdus. Klausimas nėra paprastas. Iš esmės tenka nagrinėti, ar Dovydas (maža valstybė) gali nugalėti Galijotą (didelę valstybę)? Šiam klausimui, o tiksliau – galimai Lietuvos strategijai informacinės ir propagandinės agresijos akivaizdoje, bus skirta antroji šio straipsnio dalis.
Viktor Denisenko
