„Lietuva – drąsi šalis“ įvaizdžio kūrimo fiasko?

„Lietuva – drąsi šalis. Drąsa ženklina mūsų istoriją – nuo paskutinės pagonių tautos, sukūrusios savo valstybę Europoje, iki tautos, kuri inicijavo Sovietų Sąjungos sugriuvimą; novatorišką kultūrą – peržengianti įprastas žanro ribas ir sintezuojanti skirtingus menus; ekonominį augimą ir verslumo dvasią – regiono mažmeninės prekybos, biotechnologijų, lazerių pramonės lyderė; politinę regiono lyderystę, sporto laimėjimus ir kitas gyvenimo sritis.(...) Tokie mes esame, taip mes kuriame savo šalį, tokį pėdsaką mes paliekame pasaulyje“.

Tai fragmentas iš „Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepcijos“, patvirtintos 2008 m. sausio 24 d. Lietuvos įvaizdžio formavimo komisijos posėdyje.

Taip prasidėjo dar vienas daugiau kaip dešimtmetį trunkančio mūsų šalies įvaizdžio kūrimo etapas.

Baigėsi jis 2009 m. pavasarį – jau kitos Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis viešai paskelbė, jog įvaizdžio kūrimo projektas ekonominio sunkmečio sąlygomis nutraukiamas.

Maždaug tuo pat metu Valstybės kontrolė baigė metus trukusį Lietuvos įvaizdžio formavimo auditą ir nevienareikšmiškai konstatavo: „Institucijos, neturėdamos bendros vizijos, nesant nustatytų šalies įvaizdžio formavimo krypčių ir prioritetų, 2005–2008 m. atskiroms šalies įvaizdžio formavimo priemonėms vykdyti, panaudojo apie 63 mln. Lt. (...) Vertinant šalies bendrą politiką formuojant Lietuvos įvaizdį, galima teigti, kad nepriklausomybės laikotarpiu buvo daug bandymų formuoti įvaizdį, tačiau veikta nepakankamai efektyviai ir rezultatyviai, nes bendra šalies politika Lietuvos įvaizdžio klausimu nebuvo suformuota“.

Kas geriau: filmas Holivude ar palanki investicijoms aplinka?

Siūlomose Lietuvos įvaizdžio koncepcijose būta itin gražių dalykų. Pavyzdžiui, pastatyti Lietuvoje pasaulinės reikšmės pastatą, kuris savo ekstravagancija ir technologiniu pažangumu atkreiptų tarptautinės visuomenės dėmesį, arba Holivude sukurti filmą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovas.... O visuomenei labiausiai žinomi pastarojo meto sliūlymai – šūkis „Lietuva – drąsi šalis“ ir iš įvairiaspalvių kaladėlių sudėliotas mūsų šalies „kontūras“.

Tik ar būtent to reikia?

„Daugelis vyriausybių, dauguma konsultantų ir net kai kurie mokslininkai laikosi naivaus ir paviršutiniško požiūrio į „šalių brandingą“ – tarsi tai būtų standartinis produkto pardavimo skatinimas remiantis korporatyviąja tapatybe, kur šalis yra produktas, kaip ir bankas ar sportiniai bateliai“, – 2007  m. išleistoje knygoje „Konkurencinga tapatybė. Naujasis prekės ženklo valdymas tautoms, miestams ir regionams“ (COMPETITIVE IDENTITY The New Brand Management for Nations, Cities and Regions) rašo Saimonas Anholtas (Simon Anholt).

Anot šalių marketingo guru vadinamo autoriaus, kiekviena valstybė siekia pagerinti savo tarptautinę reputaciją, tačiau tai daroma taip ir nesuvokus, ką tai reiškia praktiškai ir kaip komerciniams projektams galiojančius dėsnius pritaikyti valstybei.

„Politikai ir valstybės tarnautojai mano, kad, jei jie turėtų „Nike“ dydžio marketingo biudžetą, jų šalis galėtų susikurti „Nike“ „svorio“ prekės vardą per kelis mėnesius“, – teigia jis pabrėždamas, kad šalis, norinti sukurti konkurencingą tapatybę (įprastesniais žodžiais – patrauklios konkurencingos šalies įvaizdį), turi žinoti, kaip formuojasi žmonių suvokimas apie bet kurią šalį, nes vieni metodai yra veiksmingi, o kiti – itin brangūs, tačiau neefektyvūs.

„Mes visai be reikalo sutelkėme didžiausią dėmesį į komunikaciją. Pasaulinis ženklodaros autoritetas V. Olinsas bei jo komanda (Wally Olins,  Jeremy Hildreth, „Saffron Brand Consultants“), kuriuos buvo pasamdžiusi Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA), savo rekomendacijose, kaip formuoti kūrybinį ir strateginį Lietuvos ekonominį įvaizdį, kaip ir S. Anholtas atkreipia dėmesį, kad turi būti ne tik komunikacija, bet ir realus pagrindas, apie ką komunikuojame“, – „Balsas.lt“ sakė VU Komunikacijos fakulteto ir Tarptautinio verslo mokyklos korporatyviosios komunikacijos ir ryšių su visuomene dėstytoja docentė Vilija Gudonienė.

„Jie išskiria keturis aspektus, kurie turi įtakos formuojantis žmonių suvokimui apie bet kurią šalį: ką daro šalis ir kaip ji tai daro; ką šalis gamina ir kaip gamina; ką apie tą šalį kalba žmonės; ką ir kaip ta šalis pati kalba apie save. Taigi, komunikacija, logotipai, šūkiai – tik ketvirtasis elementas. Tai galima ir reikia naudoti, bet tik tuomet, kai galime atsiremti į tris pirmuosius“, – aiškino ji.

Anot V. Gudonienės, „jeigu vertintume, kam Lietuvoje buvo išleisti milijonai ir kokių pasiekėme rezultatų, galėtume vertinti tik komunikacijos projektus“, nes nepaisant rekomendacijų, kurdama savo įvaizdį Lietuva visą dėmesį  sutelkė į viešai labiausiai matomą aspektą – komunikaciją.

O Valstybės kontrolės atlikto valstybinio audito ataskaitoje visas iki tol nuveiktas darbas įvertintas kaip neefektyvus.

„Dabartinis Lietuvos įvaizdžio formavimo modelis nėra veiksmingas, neužtikrinamas efektyvus lėšų naudojimas, nes nevykdoma sisteminga šalies įvaizdžio ir jo komponentų pokyčių stebėsena. Bendra šalies politika Lietuvos įvaizdžio klausimu nesuformuota, nėra aiškios Lietuvos pristatymo užsienyje koordinavimo, finansavimo tvarkos, projektų skaidrios atrankos, jų administravimo sistemos, kuri aiškiai apibrėžtų visų institucijų sąveiką ir funkcijas“, – rašoma joje.

„Mes kūrėme, kūrėme ir pagaliau... sustabdėme“

Taip perfrazavus žinomą posakį galima apibūdinti įvykius, prasidėjusius prieš gerus penkiolika metų. Dabar jau būtų sunku suskaičiuoti visus Lietuvos įvaizdžio kūrėjus – juk nuo to laiko, kai 1996  m. gegužės 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pasirašė dekretą Nr. 963 „Dėl Lietuvos valstybės informacijos politikos tarybos sudarymo“ ir valstybiniu lygiu pradėtas formuoti šalies  įvaizdis, viskas pasikeitė bent kelis kartus. Sukurta ir panaikinta ne viena komisija, įsteigtas (ir jau likviduojamas!) visas institutas (Lietuvos institutas).

Tačiau nepaisant pastangų, Lietuva pasauliniame konkurencingumo reitinge „World Economic Forum „The Global Competitiveness Report 2008-2009“ taip ir liko  nepatraukli.

Šalių konkurencingumas

Šio straipsnio pradžioje cituoto marketingo specialisto S. Anholto, kartu su „GfK Roper“ nuo  2005 m. atliekančio valstybių įvaizdžio indekso (Nation Brand IndexSM, NBISM) tyrimą, išvados taip pat neguodžia. Lietuva pagal šį indeksą pirmą kartą buvo vertinta 2008 m. ir tarp 50 valstybių užėmė tik 42 vietą. (Pagal šį indeksą vertinama skirtingų valstybių gyventojų nuomonė apie eksportą, valstybės valdymą, kultūrą, žmones, turizmą, imigraciją ir investicijas).

Tuo metu, kai dirbo Valstybės kontrolė, naujoji mūsų šalies įvaizdžio strategija, jau papuošta stilizuotu iš kvadratėlių sudėliotu Lietuvos „žemėlapiu“ ir šūkiu „Lietuva – drąsi šalis“, dar buvo rengiama. Vienas iš joje keliamų tikslų buvo pagerinti tarptautinės bendruomenės nuomonę apie Lietuvą  ir pagal NBISM indeksą patekti tarp 25 geriausiai vertinamų valstybių (2008 m. panašiai buvo vertinamos Belgija ir Airija.) Valstybės kontrolės ataskaitoje užfiksuota, kad būtent pagal šį indeksą planuojama nustatyti Lietuvos įvaizdžio formavimo efektyvumą.

Kuriamoje strategijoje buvo akcentuojama įvaizdžio reikšmė siekiant kitų valstybių palankumo, įgyjant strateginį pranašumą stiprėjančios konkurencijos sąlygomis, pabrėžiama jo pridėtinė vertė verslui ir turizmui. Nustatant  mūsų šalies įvaizdžio formavimo tikslus 2009-2013 m., nepamiršta paminėti veiksmus, kurių reikia imtis siekiant pristatyti Lietuvą vidaus ir užsienio tikslinėms auditorijoms, akcentuota, kad svarbu užtikrinti ilgalaikį, nuoseklų ir vieningą valstybės įvaizdžio formavimą bei koordinavimą.

Numatyti ir atsakingi už mūsų šalies įvaizdžio kūrimą – Ministro Pirmininko vadovaujama Lietuvos įvaizdžio formavimo komisija, ministerijos ir įvairios institucijos (Turizmo departamentas, Lietuvos ekonominės plėtros agentūra, Lietuvos institutas), Vyriausybės kanceliarijos Komunikacijos departamentas, kuriam buvo patikėta koordinuoti visus darbus.

Bet...

2009-ųjų pavasarį naujoji Vyriausybė nutarė, kad Lietuva atsisako kurti drąsios šalies įvaizdį. Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis ta proga paskelbė, jog ankstesnės valdžios pradėtas įvaizdžio kūrimo projektas ekonominio sunkmečio sąlygomis nutraukiamas.

„Lietuvos – drąsios šalies“ programos nutraukimas leis Vyriausybės kanceliarijai šiemet (2009 m. – red. past.) sutaupyti daugiau kaip 1,7 mln. litų“, – teigė D. Matulionis.

Greičiausiai valdžios vyrai buvo teisūs – kažin ar sunkmečiu derėtų skirti pinigus tokios programos kūrimui. Bet Kancleris sakė nesąs tikras, ar prie šio projekto apskritai bus kada nors grįžta.

„Programa nutraukiama ir kol kas nematau priežasčių, kad prie jos būtų sugrįžta kitąmet ar vėliau, net kai krizė bus pasibaigusi“, – sakė jis 2009 m. pavasarį.

Paklaustas apie prieš dvejus metus sustabdytojo projekto perspektyvas dabar, Ministro Pirmininko tarnybos Spaudos ir komunikacijos skyriaus vedėjas Antanas Martusevičius „Balsas.lt“ sakė:

„G. Kirkilo Vyriausybės sukurta Lietuvos pristatymo koncepcija „Lietuva – drąsi šalis“ taip ir nebuvo patvirtinta. Manau, kad ši koncepcija buvo labiau tinkama naudoti šalies viduje, ypač siekiant pakelti pačių lietuvių pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo šalimi“.

Galima be galo spėlioti, kiek įtakos sprendimui stabdyti Lietuvos įvaizdžio formavimo programą turėjo sunkmetis, kiek tai, jog pasikeitė ne tik Vyriausybės vadovas, bet ir valdančioji dauguma Seime, kiek tai, jog pati koncepcija ne itin tobula, bet vien per 2005-2008 metus įvaizdžio reikalams buvo išleista per 63 mln. Lt. (Valstybės kontrolės ataskaita). Ir išleistų milijonų nesugrąžinsi. O suskaičiuoti, kiek pinigų išleista nuo pat 1996 m., kažin ar iš viso pavyks: „Kiek iš viso tam buvo išleista nuo 1996 m., vargu ar kas nors galėtų pasakyti, kadangi šis klausimas nebuvo koordinuojamas taip, kaip reikėtų“, – „Balsas.lt“ pripažino A. Martusevičius.

W. Olinso rekomendacijos – pinigai, išmesti į balą?

Vis dėlto pabandykime suskaičiuoti. Bent tiek, kiek pavyks.

Kurti Lietuvos įvaizdžio strategiją pasamdžiusi jau minėtą W. Olinsą ir jo komandą iš „Saffron Brand Consultants“, LEPA  jam sumokėjo 488 tūkst. Lt. Savo darbą W. Olinso komanda atliko. Ar kas nors juo pasinaudos, kai pasibaigus sunkmečiui vėl imsis kurti Lietuvos (drąsios, inovatyvios, patrauklios investicijoms ar dar kokios nors kitokios) įvaizdį – kol kas nedrąsu net prognozuoti.

Valstybės kontrolės ataskaitoje rašoma, kad  Lietuvos prekės ženklo konkursui ir kt. darbams (tyrimai, apklausos ir kt.) vykdyti buvo išleista 1,14 mln. Lt. Didžioji dalis pinigų, net 75 proc., buvo ES lėšos, ir tik ketvirtadalis iš Lietuvos biudžeto, bet vis tiek gaila. Juk sukurtas Lietuvos logotipas (galime jį vadinti ir prekės ženklu) – „žemėlapis“ iš kvadratėlių – taip ir neprigijo.

„Nors šalis turi bendrai Lietuvos turizmo plėtros agentūros ir LEPA parengtą Lietuvos prekės ženklą (logotipą), tačiau jį aptikti galima tiktai kelių valstybinių institucijų interneto svetainėse“, –  konstatuojama Valstybės kontrolės ataskaitoje.

A. Martusevičiaus teigimu, prekės ženklą (vadinamąją „Lietuvą iš kaladėlių“) G. Kirkilo vadovaujama Lietuvos įvaizdžio formavimo komisija patvirtino, tačiau Vyriausybėje jis taip ir liko  nepatvirtintas. Anot jo,  sunkmečiu neskiriama lėšų nei šio ženklo sklaidai, nei naujam ženklui kurti.

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė šiuo metu negali skirti lėšų šalies įvaizdžio projektams bei naujo ženklo kūrimui, todėl naudojamas šis Lietuvos logotipas“, – „Balsas.lt“ sakė Ministro Pirmininko tarnybos Spaudos ir komunikacijos skyriaus vedėjas.

„Bet sukurtąjį naudoja „Investuok Lietuvoje“, „Eksportuojanti Lietuva“, Turizmo departamentas, kai kurios ministerijos, kitos valstybės institucijos. O verslininkai ženklą naudoja produktų pakuotėms žymėti, įvairių suvenyrų gamybai, gaminių kataloguose pristatant šalį, eksportuojančių įmonių reprezentaciniuose leidiniuose. Tai įrodo, kad toks ženklas yra reikalingas“, – tvirtino jis.

Niekas  nė neketina ginčytis – ženklas tikrai reikalingas. Deja, vienas Vyriausybės komunikacijos vadovų pamiršo paminėti, kad pernai Šanchajuje (Kinija)  vykusioje parodoje EXPO-2010 Lietuvos paviljono lankytojai matė kitokius lietuviškų prekių ženklus – širdies formos gintarą su įspaustu Vyčiu ir užrašą „Lietuva – Baltijos širdis“. Jų sumanytojas – menininkas ir komunikacijos specialistas Marius Jovaiša. Tačiau jie taip pat nėra oficialiai patvirtinti.

Lietuva – Baltijos širdis (www.baltijossirdis.lt)

Dar keletas faktų. Auditoriai pažymėjo, kad Lietuvos įvaizdžio formavimo komisija patvirtino Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepciją „Lietuva – drąsi šalis“, nors patvirtintos šalies įvaizdžio formavimo strategijos nebuvo. Fizinių asmenų grupei, kuri laimėjo skelbtą konkursą, už Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepcijos sukūrimą buvo sumokėta 60 tūkst. Lt. Kaip tik šioje koncepcijoje ir siūlomi jau minėti „pasaulinio lygio“ pristatymai – unikalus pastatas ir filmas Holivude.

„Atskirų Lietuvos įvaizdžio formavimo elementų, tokių kaip Lietuvos prekės ženklo, pirkimas ar kitų pavienių elementų kūrimas ir viešųjų išteklių naudojimas, nesant patvirtintos Lietuvos įvaizdžio formavimo strategijos, įvaizdžio formavimo tikslų ir prioritetų, neturint aiškių atskirų elementų naudojimo perspektyvų, yra neefektyvus Lietuvos įvaizdžio formavimo būdas“, –  rašoma Valstybės kontrolės ataskaitoje.

Joje daroma prielaida, kad lėšos, „1 mln. 269 tūkst. Lt (1,14 mln. Lt Lietuvos prekės ženklui, 69 tūkst. Lt Lietuvos įvaizdžio knygai ir 60 tūkst. Lt Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepcijos sukūrimui) (...) gali nesukurti laukto rezultato“, atrodo, pasitvirtino su kaupu.

Tirpstančios įvaizdžio kūrėjų gretos: kiek išleido pasitraukusieji?

Per laiką, prabėgusį kuriant Lietuvos įvaizdį, iš organizacijų, kurios turėjo tuo rūpintis, mažiausiai vienos nebeliko.

Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) vietą užėmė „Investuok lietuvoje“,  „Eksportuojančioji Lietuva“, bet štai nuoroda į Lietuvos instituto svetainę (www.li.lt) veda, švelniai tariant, į niekur...

Tik ilgokai paieškoję „Wikipedijoje“ aptikome, kad VšĮ „Lietuvos institutas“ steigėjai yra Kultūros, Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo ministerijos, o jo veikla pagal atskiras programas finansuojama iš valstybės biudžeto.

Pabandę internete surasti, ką nuveikė institutas, kuris turėjo pristatyti Lietuvą pasaulyje ir siekti, kad mūsų šalies tarptautinis įvaizdis būtų formuojamas pilietiškos Lietuvos tapatybės pagrindu, aptikome  tik vieną nuorodą į daugeliui girdėtus „Tapatybė LT“ apdovanojimus, kurie buvo skirti pagerbti labiausiai Lietuvą pasaulyje garsinusiems asmenims ar organizacijoms.

Tik kodėl informacija apie juos skelbiama visai nesusijusiuose su institutu portaluose?

Dar aptikome Mykolo Romerio universiteto pranešimą „Džiaugiamės galimybe tęsti prasmingą lietuviškosios tapatybės puoselėjimo projektą...“

Gal viena iš įstaigų, turėjusių rūpintis Lietuvos įvaizdžiu, „krito nelygioje kovoje su krize“? Į šį „Balsas.lt“ klausimą atsakė viena iš viską žinančių informacijos telefonu tarnybų: „Jis likviduojamas ir jokio numerio nenurodo“.

Šiek tiek daugiau informacijos suteikė A. Martusevičius, nurodęs, kur šiuo metu darbuojasi buvusi Lietuvos instituto direktorė Saulė Mažeikaitė.

Deja, paklausti, ką institutas nuveikė kurdamas Lietuvos įvaizdį ir kiek tai kainavo mokesčių mokėtojams, dabar Tarptautinių kultūros programų centrui vadovaujančios moters nepavyko – direktorė atostogauja, jos mobilusis telefonas, anot Kristinos Aginskaitės, kartu dirbusios ir ankstesnėje darbovietėje, išjungtas.

Tačiau žinių apie Lietuvos instituto veiklą pakanka ir Valstybės kontrolės ataskaitoje. Štai keletas fragmentų.

„2006-11-21 sutarties sąmatoje numatoma didelę dalį įvaizdžio formavimui skirtų lėšų panaudoti ne Lietuvos pristatymui užsienyje, o vykdyti projektus pačioje Lietuvoje ar išlaikyti VšĮ „Lietuvos institutas“. Internetinio puslapio www.tapatybe.lt atnaujinimui, sklaidai ir viešinimui skirta daugiau 4 tūkst. Lt, tačiau jis egzistuoja tik lietuvių kalba. Iš esmės projektas „Tapatybė LT“ buvo skirtas Lietuvos rinkai“.

„2007 m. ir 2008 m. pirmąjį ketvirtį Kultūros ministerija skelbė aštuonis Lietuvos įvaizdžio formavimo programos projektų konkursus, kurių laimėtojams skyrė 1 372,7 tūkst. Lt. Penkis iš aštuonių konkursų laimėjo VšĮ „Lietuvos institutas“, kuriam atiteko 1 243,5 tūkst. Lt (91 proc.) minėtų lėšų“.

„Nors Kultūros ministerija formaliai vykdė Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, bet ministerijos keliami reikalavimai konkurso dalyviams sudarė prielaidas VšĮ „Lietuvos institutas“ tapti paslaugos pirkimo konkurso laimėtoju“.

„Kultūros ministerija (...) tvirtino VšĮ „Lietuvos institutas“ pateiktas sąmatas, kuriose numatytos išlaidos ne tik Lietuvos kultūros ir meno pristatymui užsienyje, bet ir VšĮ „Lietuvos institutas“ kitoms išlaidoms padengti“.

Lietuvos įvaizdžio knyga: projektas „į stalčių“

Vis dėlto mažiausiai vienas darbas kuriant mūsų šalies įvaizdį buvo padarytas nuo pradžios iki pabaigos –  išleista Lietuvos įvaizdžio knyga. Pasirūpinti jos leidyba Vyriausybės kanceliarijai ir veiklą atnaujinusiai Informacijos apie valstybę koordinavimo komisijai 2006 m. pabaigoje nurodė  Strateginio planavimo komitetas (VK ataskaita).

Sutarties su reklamos agentūra „Not Perfect“, laimėjusia viešųjų pirkimų konkursą dėl leidinio „Lietuvos įvaizdžio knyga. Praktinis vadovas“ pirkimo, vertė – 69 tūkst. Lt. Knyga išleista 2009 m. sausio mėn. 100 egzempliorių tiražu.

„Koks likimas ištiko šį leidinį?“ – klausė „Balsas.lt“ A. Martusevičiaus, primindamas, kad spaudoje buvo pasklidusi informacija, jog vieno jos egzemplioriaus savikaina galėjo siekti kelis šimtus litų.

„Šiuo metu dalis knygų, užsakytų G. Kirkilo Vyriausybės, saugomos Ministro pirmininko tarnyboje“, –  trumpai atsakė A. Martusevičius.

Priminus, kad po atlikto vidaus audito Vyriausybės kancleris D. Matulionis 2009 m. pavasarį sakė, jog kilo klausimų dėl ankstesnės kanceliarijos veiklos skaidrumo ir ketinama aiškintis, kas turės prisiimti atsakomybę dėl valstybės lėšų panaudojimo, jis atsakė:

„Atlikus auditą ir nustačius, kad  buvo įvairių pažeidimų, tuometiniams Komunikacijos departamento direktoriui L. Bučaliui ir Komunikacijos koordinavimo skyriaus vedėjui Š. Sakalauskui skirtos tarnybinės nuobaudos: L. Bučaliui papeikimas, o Š. Sakalauskui  pastaba“.

Daug tai ar mažai, pagal nuopelnus ar ne – ne mums spręsti. Akivaizdu viena – kaip konstatavo Valstybės kontrolė, Lietuvos įvaizdžio kūrimas kol kas įstrigęs beveik tame pačiame taške, iš kurio turėjo pajudėti dar 1996-siais.

„Nei Lietuvos valstybės informacijos politikos taryba (įsteigta 1996 m.), nei Informacijos apie valstybę koordinavimo komisija (įsteigta 2003 m.) praktinės veiklos nevykdė, dalis šalies įvaizdžio formavimo priemonių (Lietuvos prekės ženklo, Lietuvos pristatymo pasaulyje strateginio marketingo koncepcijos kūrimo paslaugų pirkimo organizavimas) buvo vykdoma tik Vyriausybės kanceliarijos ir iš dalies kitų institucijų (arba jų įsteigtų įstaigų (įmonių) pastangomis. Nuo 2007 m. lapkričio 21 d. sudaryta ir veikianti Lietuvos įvaizdžio formavimo komisija iki šiol (Valstybės kontrolė auditą baigė 2009.03.31 – red. past.) nenustatė Lietuvos įvaizdžio formavimo krypčių ir prioritetų, nepatvirtino Lietuvos įvaizdžio formavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių plano“.

Todėl savo ataskaitoje Valstybės kontrolė konstatavo, kad Lietuvos įvaizdžio formavimo modelis nebuvo veiksmingas, o su jo formavimu susiję darbai vyko netikslingai ar nekoordinuotai.

Tačiau tai anaiptol ne viskas. Yra dar vienas projektas, kurį savo ataskaitoje mini Valstybės kontrolė. Tai „Oficialūs Lietuvos interneto vartai“ arba www.lietuva.lt. Portalas, kuriame kiekvienas mūsų šalies gyventojas ir užsienietis turėtų  rasti visą esminę informaciją apie tradicijas, istoriją, žmones, garsinančius kraštą, kultūros vertybes – viską, kuo galime didžiuotis  patys, ir kas galėtų atskleisti kitiems, kas mes ir kokie mes.

Bet apie apie Lietuvos įvaizdį internete ir naujus šalies įvaizdžio kūrimo planus – jau kitą kartą.