Tačiau dėmesio ir įtraukimo pasigenda ginklų savininkai: sako, nors dalis jų ir nėra kariai ar šauliai, bet taip pat norėtų ginklu pastoti kelią užpuolikams.
Daugiau apie tai – TV3 žinių reportaže.
Ties įvažiavimais į Ukrainos miestus, gyvenvietes, ar tiesiog prie strateginių objektų, pavyzdžiui, tiltų, įrengti blokpostai. Gelžbetonio blokai, smėlio maišai ar metalinės konstrukcijos, turinčios stabdyti priešo judėjimą. Bet budintiems kariams talkina ir apmokyti gyventojai.
Serhii – savanorių bataliono „Azov“ narys. Anksčiau gyvenęs Sevastopolyje, Kryme, vėliau ėjęs ginklu kautis su rusais, o dabar vakarų Ukrainoje apmoko vietos gyventojus, kaip prisidėti prie šalies gynybos. Pirmiausia mokoma, kaip suteikti pagalbą sužeistiesiems.
„Iš mano praktikos, kaip pats mačiau anksčiau kare 2014—2015 m., labai daug žmonių žuvo, nes jiems nebuvo laiku suteikta pirmoji medicinos pagalba. Tai labai svarbu“, – sakė Novovalinsko savanorių pajėgų vadas Serhii Smaliruk.
Apmokyti civiliai įtraukiami į savanorių pajėgas, jos padeda kariuomenei užnugaryje.
„Tolesnis etapas, supažindinimas su skirtingų rūšių ginklais. Kad žmonės būtų pasiruošę ir žinotų, kaip juos išsiardyti ir kaip jais naudotis. Kaip juos valyti, kokie jų gedimai, užsikirtimai gali būti kovos metu“, – pridūrė Serhii.
Bet ne visi ukrainiečiai ima ginklą į rankas ir eina padėti savo kariuomenei. Kolegijos psichologu dirbantis Ihoris su kolegomis gamina maskuojamus tinklus kariams.
„Beveik visi miestiečiai ieškojo, kaip būti naudingiems, kaip padėti mūsų kariams. Daug jų atėjo čia – nebe studentai čia buvo, nes jie išvažinėjo namo, čia dirbo pedagogai ir miestelėnai. Po 50, 100 žmonių ateidavo čia“, – teigė koledžo psichologas Ihor Pališčiuk.
Žmonės užsiima ir kitais darbais – saugo patalpas, padeda savivaldai rūpintis pabėgėliais. Ir sako yra pasiryžę, jei prireiks, ginti savo šalį ir ginklu.
„Širdyje visi pasirengę – kai tik iš karinio komisariato paskambins ir pasakys, jog reikia atvykti, mes pasirengę. Mes pasirengę, nes tai kiekvieno vyro pareiga. Net mūsų moterys eina, ką jau čia mes. Tai mūsų žemė ir mes už ją kovosime“, – sakė Ihor.
Kaip labiau įtraukti civilius žmones į krašto gynybą, diskutuoja ir mūsų politikai. Parengta pilietinio pasipriešinimo strategija.
„Mes turime sukurti labai stiprią, ir dabar jau jinai kuriama, komendantų sistemą. Kiekvienoje savivaldybėje turėtų būti karo komendantas, kuris taikos ir karo metu dirba su civiline valdžia, su administracijos direktoriumi, turi savo komandą, ir turi savo pavaldume tos savivaldybės rėmuose tam tikrą padalinį“, – teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Bet strategija nepatenkinti ginklų savininkai – dabar valstybė dėmesį skiria neginkluotam žmonių pasipriešinimui. O tie, kurie turi ginklus, paliekami nuošalyje.
„Ar mes esam visi nusiteikę, kad Lietuva bus tikrai po okupanto padu? Aš asmeniškai sakau, kad nesutiksiu su tuo, niekaip. Yra pakankamai daug žmonių, kurie nusiteikę patriotiškai ir pasiruošę visom išgalėmis ginklu ginti valstybę. Tai ar jie reikalingi?“, – klausė Ginklų savininkų asociacijos vadovas Arūnas Marcinkevičius.
Ministerija laikosi požiūrio, kad ginkluotą pasipriešinimą rengia kariuomenė, jos savanoriai ir šauliai. Kitus siūloma rengti funkcijoms be ginklų.
„Šiuo atveju strategija yra orientuota į Lietuvos piliečius, su manymu, ir atsakant į klausimą, ką reikėtų daryti, jeigu atsitiktų kažkokia grėsmė valstybei, tai mes sakome, pirmiausia žiūrėkite, koks jūsų vaidmuo yra civilinėje, arba taikos metu. Man reikės ir mediko, ir policininko, ir maisto gamintojo. Nes kažkas turės atlikti tas funkcijas ir remti ginkluotąsias pajėgas, kai jos atliks savo tiesiogines funkcijas“, – teigė krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus.
„Kovo 11 dieną skelbta, kad 12 tūkstančių šaulių yra visoje Lietuvoje. O ginklų savininkų per Lietuvą turime beveik 95 tūkstančius“, – teigė Ginklų savininkų asociacijos vadovas.
Skamba siūlymai pasipriešinimui vaikus ugdyti jau nuo mokyklos suolo. Ministrės patarėjas sako, kad svarstoma apie specialias programas nuo 5 klasės, ir pirmiausia jos vaikus mokytų išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis.
„Mes nematome, kad tai galėtų būti privaloma pamoka kiekvienais metais, tam rezervo neturime, ar mes geografijos tada turime atsisakyti, ar istorijos, nežinau“, – teigė švietimo ministrės patarėjas Ignas Gaižiūnas.
Pilietinio pasipriešinimo strategijos vienas pagrindinių tikslų – kad 2035-aisiais stabdyti į įsiveržusį okupantą būtų pasiryžę 60 procentų gyventojų.
Visą reportažą žiūrėkite siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
