„Lietuva nėra ta mažytė šalis, kuri turėtų bijoti kiekvienos mažumos kaip penktosios kolonos“, - konstatavo jis.
Abi pusės nori to paties
L. Donskis pasakojo, kad dalyvaudamas įvairiuose kultūros forumuose su lenkais, pastebi, kad lenkų kolegos ir politikai taip pat nori sutvarkyti konfliktą ir puikiai supranta, kad yra įvykusi nesąmonė.
„Be priežasčių faktiškai buvo apgriauti santykiai, kuriems Lietuvos politinė klasė, ir žurnalistika, ir net kultūra dirbo išsijuosusi daugelį metų, kad tie santykiai būtų sutvarkyti. Ir kai 1994 metais atrodė, kad jau buvo pasiektas stebuklas ir baigėsi tos diskusijos, kokie blogi lenkai, staiga per kažkokį keistą mūsų užsispyrimą ir per piktokas ministro Sikorskio reakcijas, buvo vėl pradėta griauti visa tai“, - stebėjosi europarlamentaras.
Iniciatyvą – diplomatams ir kultūros žmonėms
Jo manymu, kai nesusikalba ministerijos, iniciatyvos turėtų imtis viešoji diplomatija ir kultūros žmonės, nes bendraudamas su lenkų filosofais ir istorikais pastebi, kad suvokimas yra tas pats ir kalbama apie tuos pačius dalykus, todėl būtina pabaigti tą „kvailystę“ ir reikia grįžti prie šiltų santykių.
„Visiška beprasmybė, kai yra pašliję santykiai pradėti kalbėti apie tai, kas pirmas ką padarė. Išmintingesnė pusė konflikto sąlygomis visada padarys štai ką – pripažins savo kaltę ir pasakys – žinote ką, aš manau, kad tą ir tą mes padarėme ne taip“, - svarstė jis.
A. Saudargas: lenkiškų raidžių rašymas – autonominis atsižymėjimas
Prieš tai europarlamentaras Algirdas Saudargas išdėstė mintį, jog lenkų mažumos noras, kad gatvių pavadinimai būtų rašomi dvejomis kalbomis, tai autonominis atsižymėjimas. „Jei turės tai smegenyse, tol nepasirašysiu, kol neužmirš šito. Kas juos vėl atgaivino? Klauskite V. Tomaševskio. Kol man nebus asmeniškai aišku, ką ta „W“ reiškia, nepalaikysiu“, - tvirtino jis.
Europarlamentaras, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis A. Saudargo formuluotę apie tai, kad kitas reikalavimas po užrašų lenkų kalba įteisinimo bus autonomijos reikalavimas, pavadino visiška nesąmone ir nesiėmė komentuoti.
Smetonos laikais netrukdė
L. Donskio manymu, „W“ raidės istorija yra visiška beprasmybė, kuri prieštarauja sveiko proto tradicijai Lietuvoje. „Smetoninė Lietuva buvo labiau nacionalistinė negu dabar, bet nepaisant to, tos lenkiškos „c“ ir „z“ ten problemų nesukėlė ir buvo rašomos taip“, - pažymėjo jis.
Filosofas prisipažino, kad niekada nesutiktų su A. Saudargo išdėstyta mintimi apie tai, kad už lenkiškų raidžių rašymo slypi autonomija.
„Autonomija už to neslypi, ji slypi tada, kada marginalizuoji mažumą, paverti ją savo priešais ir tada rusai tik padėkos už šitą, tada rusai už marginalizuotą ir atsietą mažumą bus dėkingi. <...> Lietuva yra NATO ir ES valstybė, Rusija čia nieko nepadarys, bet galima apgadinti santykius, todėl nuo savęs izoliuodami lenkų mažumą, iš tikrųjų, kaip sako rusai, “idiom navstrečiu„ (tenkiname norus - rus.k.)“ , - aiškino jis.
V. Landsbergis: priekabos visada bus
Europarlamentaras ir profesorius Vytautas Landsbergis, kalbėdamas apie pavardžių rašymą pasuose lenkų kalba, sutiko, kad galima būtų leisti rašyti pavardes lenkiškai ne pagrindiniame puslapyje vien dėl to, kad būtų mažiau burbėjimo.
„Padarykime šitą, bus mažiau burbėjimo, kad jiems neleidžia. <...> Būčiau už tai, kad būtų mažiau priekabių. Bet tada bus kitos priekabos, jei yra reikalas priekabiauti“, - prognozavo profesorius. „Yra didžiojo brolio kompleksas: mes taip norime ir jūs taip padarykite“, - pridūrė V. Landsbergis.
L. Donskio manymu, logika, kad patenkinus vieną reikalavimą, bus išmestas kitas reikalavimas, niekur neveda.
„Yra tam tikros pilietinės grupės, tam tikri normalūs demokratinės visuomenės segmentai, jie turi teisę pareikalauti kažko, galima derėtis – nepatinka, nesutinki. Yra Konstitucija, kuri labai aiškiai nubrėžia ribas, kiek gali tikėtis per derybas. Netikiu, kad gali būti antroji valstybinė kalba – lenkų, to nebus“, - teigė jis.
Europarlamentaras stebėjosi, kad užrašas kita kalba tariamai kelia pavojų ir kaip pavyzdį pateikė JAV, kurioje yra vienintelė valstybinė anglų kalba, tačiau staiga masiškai atsirado ispanų kalba, net tose valstybėse, kuriose ispaniškai kalbantys žmonės nesudaro daugumos.
Reaguoja perdėtai?
„Man sunku suprasti perdėtą reagavimą į mažumą, aš suprasčiau, jeigu lietuvius būtų ištikusi tokia drama, kuri ištiko latvius ar estus, jeigu jūs turėtumėte 28 ar 40 proc. žmonių, kurių tarpe be abejo būtų lojalių Lietuvos piliečių rusų kilmės, bet kurių tarpe būtų ir specifinės publikos, karininkų vaikų, kurie turėtų nuoskaudų ir nemėgtų tos šalies, slapta negerbtų jos. <...> Šitokia isterija sukelta dėl lenkų mažumos, kuri yra iš principo politiškai visiškai lojali“, - stebėjosi filosofas.
L. Donskis tikino, kad lietuvių mąstysena remiasi tuo, kad Lietuva – yra amžinai skriaudžiama našlaitė, kurią skriaudžia galingieji, todėl ji niekaip neįsiterpia į dabartinio pasaulio realijas.
„Sovietų sąjungos neliko nė kvapo – Lietuva yra ES ir NATO valstybė, mes neturime jokių įšaldytų konfliktų, skirtingai nuo Moldovos, Gruzijos. Mums Sovietų Sąjunga nepaliko nei vieno etninio konflikto, nieko nepaliko, ko mes varome Dievą į medį, aš nesuprantu“, - kalbėjo jis. Pasak europarlamentaro, Lietuvai XX amžiuje likimas buvo išties palankus, nes atgavo ne tik Klaipėdą ir Vilnių, bet ir nebuvo nutautinta ar sunaikinta, be to, iš Sovietų Sąjungos sudėties kaip nepriklausoma valstybė, ne tik elegantiškai ir oriai, bet ir be jokių uždelsto veikimo bombų.
Lietuva gali pralaimėti intelektualiai
L. Donskis taip pat kalbėjo apie kalbų svarbą šaliai, todėl, jo manymu, Lietuvoje turėtų būti daugiakalbystė.
„Lietuviai turėtų būti daugiakalbiai, be anglų, pageidautina prancūzų kalba išsilavinusiai klasei, tikrai reikėtų mokėti ir lenkų, ir rusų kalbas, būtų nuostabu, jeigu būtų galima matyti latvių ir estų laidas, skambėtų latvių kalba ir vyktų subtitravimas“, - svarstė profesorius.
„Mes laimėtume, nes jeigu neturėsime alternatyvų, įsigalės apyprastė anglų kalba, apyprastė rusų, nes gerai tomis kalbomis kalba nedaug žmonių, jeigu tuo bus apsiribota, mes pradėsime pralaimėti intelektualiai“, - konstatavo jis. Būdamas akademiniu žmogumi, L. Donskis apgailestavo, kad dar visai neseniai šaipėsi iš amerikiečių, kad užsienietis taiso klaidas Amerikos studentų rašto darbuose, o dabar mato, kad gera lietuvių kalba yra vartojama tik kas ketvirtame rašto darbe.
