Mums – susitaikiusiems su lietuviškos vasaros tikrove, taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į liepos 10 dieną. Jei lyja – tikėtina, kad lis dar ilgai.
„Liepos 10-oji tradiciniame kalendoriuje vadinama Septynių brolių miegančiųjų diena. Kaimo senolių išmintis sako, kad ji esanti labai reikšminga antrosios vasaros pusės orams. Jei tądien lyja, nesiliaus pliaupti septynias dienas, o gal lietingos bus ir visos septynios savaitės ar 40 dienų. Žemaitijoje, kur lietaus dažnai būna perdaug, toji diena vadinama „broliais šlapukais“ arba dar tiesmukiškiau... Jeigu visai tądien nelyja, irgi blogai – stos sausra ir rugių derlius bus visai menkas”, – teigė etnologas prof. Libertas Klimka.
Pavadinimas kilo nuo žvaigždyno
„Septynių brolių dienos ankstų rytą prieš pat saulėtekį galima įžiūrėti patekant Sietyną (astronomų žvaigždėlapiuose vadinamas Plejadėmis, tai padrikasis žvaigždžių spiečius M45 Tauro žvaigždyne). Šio įsidėmėtino dangaus šviesulio skliaute nesimatė nuo pat pavasario sėjos pradžios. Paklausus senų žmonių, kiekgi žvaigždžių turi Sietynas, dažniausiai išgirsime atsakymą – septynias. Iš to ir kildintinas šios dienos pavadinimas „Septyni broliai miegantys“”, – teigė prof. L. Klimka.
Vėliau atsirado ir kitos šios dienos pavadinimo aiškinimo versijos susijusios su krikčionybe.
„Vėlesniais laikais pagrįstas ir legenda apie septynis brolius krikščionis, III a. viduryje Romos imperatoriaus Decijaus pasmerktus bado mirčiai ir uždarytus oloje, bet ten giliai įmigusius. Net dviem šimtam metų! Lietuviai šį įvykį „apgyvendino“ Kijeve – tuometiniame LDK valstybės pakraštyje, tikriausiai siedami su tenykščiu olų vienuolynu – „Peščerskaja Lavra“. Pasak kitos legendos, I a. po Kristaus Romoje gyveno turtinga našlė Felicita, turėjusi septynis sūnus. Juos išaugino tvirtais krikščionimis. Verčiami atiduoti pagarbą pagonių dievams, griežtai tam pasipriešino, tada buvo pasmerkti kartu su motina myriop. Ir budeliai privertė motiną stebėti sūnų egzekuciją; taigi ji mirė aštuonis kartus. Vilniaus šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios Riterių koplyčioje yra Felicitos skulptūrinis atvaizdas, - tik suakmenėjusi širdis galėjo atlaikyti tokią kančią”, – teigė etnologas prof. L. Klimka.
Orus lemia slenkančios oro masės
„Meteorologai sako, kad liepos pradžioje įdienojusios vasaros saulės radiacija virš Azorų salų suformuoja galingą oro masių sūkurį. Nuo jo slinkties į šiaurę ar pietus ir priklausys mūsų liepos bei rugpjūčio mėnesių orai. Mat sūkurys pirmu atveju užtvers Atlanto ciklonams kelią, antruoju – suformuos jiems „koridorių“. Tada tai jau lis”, – teigė etnologas.
„Kol nebuvo astronomijos ir jos žiniomis paremto tikslaus kalendoriaus, žvaigždynų tekos ir laidos stebėjimai - vienintelė galimybė kasmet pasirinkti teisingus žemės ūkio darbų terminus. Tautos atmintis šiuos prosenoviškus metodus papročių forma išsaugojo iki šiol. Sietyno žvaigždžių spiečiaus stebėjimai žemdirbių kultūroje buvo naudojami rugių auginimo ciklui derinti su gamtos periodiniais reiškiniais. Sietyno laida vakaro žaroje – pavasario orės metas; teka Septynių brolių dienos rytmetį – lietaus laukimas grūdo brandai; spiečiaus kulminacija rugsėjo pradžioje – žiemkenčių sėjos metas. Štai kodėl Sietynas vienintelis iš žvaigždžių derinių minimas liaudies dainose; vadinamas „broleliu“, – teigė etnologas prof. L. Klimka.
Senoliai darbus planuodavo žiūrėdami į dangų
„Lietuviškųjų papročių ir tikėjimų sąsajos su astronominiais reiškiniais nėra kažkokia išimtis, sąlygota vien tik permainingo klimato. Visoje žmonijos civilizacijos raidoje dangaus reiškiniai buvo svarbūs religinių įvaizdžių ir praktinio kalendoriaus darybai. Tik nelygu ūkininkavimo pobūdis, žemdirbiškojo sezono trukmė. VIII amžiuje prieš Kristų gyvenęs graikų poetas Hesiodas sakė, kad derlius subręsta, kai Plejadės pateka ankstų rytą saulės spinduliuose. O kai jos nuskęsta jūroje vakare, prasideda rudeniniai štormai, ir laivyba baigiasi. Graikams Plejadės – tai balandėmis paverstos milžino Atlanto, laikančio žemės rutulį, dukros. Į dangų jos pakilo kartu su motina Plejone, gelbėdamosi nuo medžiotojo Oriono persekiojimo. Balandės danguje vyriausiam dievui Dzeusui nešioja ambroziją – nemirtingumo gėrimą. O kiek gi yra paukščių tame būryje, kiek seserų, kiek žvaigždžių? Žinoma, kad septynios! Šis skaičius apskritai dangaus sferoje dažnas: septynios Grįžulo Ratų žvaigždės, septynios akimi matomos planetos, septynios paros savaitėje pagal tarpą tarp mėnulio fazių. Japonai šias žvaigždes sudėjo į automobilio „Subaru“ logotipą“, – teigė etnologas prof. L. Klimka.
„Tačiau skaičiuojant Plejadžių žvaigždes, vis vienos pritrūksta. Šešios ryškios, o kurgi septintoji? Graikai taip aiškina jos paslaptingą pradingimą: viena iš seserų – Meropė – ištekėjo už Sizifo, mirtingo žmogaus. Gėdydamasi nelygių vedybų, ji slepia savo veidą po vualiu. Romėnai dar pridūrė, kad pasmerkta seserų, Meropė iškeliavo į žemę, išsipynusi plaukus ir todėl pavirtusi kometa. Indų arijų epinėje poemoje „Mahabharatoje”, sukurtoje V a. prieš Kristų, spiečiaus kosminė legenda tokia. Grįžulo Ratų septynios žvaigždės – tai septyni išminčiai“, – mini etnologas.
