Daugelis žmonių pasakytų, jog Muammaras Gaddafis susilaukė tokio atpildo, kokio ir nusipelnė. Gyveno ir valdė su ginklu rankoj, tad ir žuvo nuo ginklo. Libijos diktatorius mėgavosi savo priešininkų ar visų kitų, kurie jam neįtiko, kankinimu ir žudymu. Tad atrodytų visai teisinga, jog ir pats tapo nevaldomo smurto auka. Gaddafis tapo tikru sukilėlių trofėjumi ir jo nužudymas Sirto mieste virto tiesiog linčo teismu. Be abejo, tai primityvus teisingumo įvykdymo aktas, bet kokio kito likimo dar galėjo sulaukti Libijos tironas?
Vis dėlto yra kai kas, dėl ko šis linčiavimas atrodo visiškai nepateisinamas. Net nepaisant to, jog Tripolyje ir Sirte Gaddafio mirtis buvo palydėta laimingų Libijos žmonių pergalės sveikinimais, liko nemažai žmonių, abejojančių, ar derėtų švęsti būtent tokią Gaddafio gyvenimo pabaigą. Prancūzų intelektualas Bernard-Henri Lévy, pats vienareikšmiškai rėmęs Libijos perversmą, taip pat liko pasibaisėjęs viešu Gaddafio linčiavimu – „tai suteršė visą Libijos sukilėlių moralę“.
Kita vertus, būtų galima teigti, jog tokių aršių perversmų metu kažko kito ir nereikėtų tikėtis. Jau paties perversmo metu Libijos sukilėliai kovos lauke nepasižymėjo kažkuo išskirtine morale nuo savo priešininkų. Iš esmės tiek viena, tiek kita pusė viena kitos atžvilgiu elgėsi brutaliai ir žiauriai.
Vis dėlto Lévy mintis apie suterštus Libijos sukilimo moralumo principus nėra visai tiksli. Žiauraus teisingumo įvykdymo akte didžiausia problema yra ne moralumo trūkumas. Toks teisingumo vykdymas dažniausiai yra grindžiamas lygiavertiško keršto principu. Štai dar Senajame Testamente minimas „akies už akį, danties už dantį“ principas. Matyt, tai tiesiog prigimtinis žmogaus troškimas savo skriaudėjui suteikti lygiavertišką bausmę, tokiomis pačiomis priemonėmis, kuriomis jis kažkada skriaudė jį patį. Tad teisingumo vykdymas yra retai kada atsiejamas nuo keršto troškimo.
Keršto problema yra ta, jog jis savaime iššaukia tolimesnį keršto troškimą, taip suformuodamas uždarą nesiliaujančios prievartos ir smurto ratą – vendetos kultūrą. O vendetos principas savo pobūdžiu nėra nemoralus ar neteisingas, jis yra tiesiog neteisėtas. Jis pasireiškia tokiose visuomenėse, kur iš esmės neegzistuoja visiems lygi įstatymo viršenybė, be abejo, jei jose išvis egzistuoja koks nors teisinis valdymas. Garbės kodeksas nėra tas pats, kas įstatymo viršenybė. Ir nors teisinis valdymas ne visuomet užtikrina pageidautiną lygiavertišką visuotinio teisingumo principą, bet bent jau padeda sustabdyti nesibaigiantį smurtingo keršto ciklą.
Tai buvo suprasta dar Senovės Graikijoje. Įtampa tarp teisingumo ir įstatymo yra puikiai pavaizduota vienoje žymiausių Aischilo tragedijų „Eumenidės“ – klasikinėje istorijoje apie žmogžudystę ir kerštą. Joje mitologinės veikėjos furijos reprezentuoja teisingumo principą bei vardan jo verčia žmones kerštauti žiauriausiomis priemonėmis. Skatinamas ir padedamas furijų, tragedijos veikėjas Orestas nusprendžia atkeršyti savo motinai Klitaimnestrai už savo tėvo Agamemnono mirtį. Orestas nužudo savo motiną, taip pratęsdamas nesibaigiantį smurto ciklą.
Išminties deivė Atėnė nusprendžia, kad numalšinti furijų pyktį ir atstatyti taiką įmanoma tik teisingo teismo būdu. Teismo, kuriame dalyvautų dvylika nepriklausomų teisėjų. Vis dėlto teisėjų nuomonės išsiskiria ir verdiktą tenka padaryti pačiai Atėnei. Atėnė išteisina Orestą ir nors toks sprendimas vargu ar atitiko furijų teisingumo sampratą, bet bent jau įtvirtino įstatymo viršenybę ir teisinį valdymą.
Tiesą sakant, tuometinė Atėnų demokratija buvo mažai kuo panaši į moderniąsias demokratijas. Kita vertus, tuometiniai Atėnai bent jau nebuvo panašūs ir į dabartinį Tripolį. Tragedija „Eumenidės“ mums parodo svarbų bei dar ir dabar aktualų principą: įstatymo viršenybe nevaldomas smurtas yra pasmerktas niekada nesibaigti. Tai galiojo prieš 2500 metų, taip yra ir dabar.
Visgi istorijoje pasitaiko ne tiek ir daug tokių atvejų, kuomet šis principas yra įgyvendinamas ir realybėje. Šį principą puikiai suvokė lenkų intelektualas ir politinis aktyvistas Adamas Michnikas – žmogus, kuris buvo vienas iš lyderių kovoje prieš komunistinį Lenkijos režimą. Po komunistinės santvarkos griūties dauguma lenkų reikalavo ryžtingo ir griežto keršto buvusiems komunistų partijos vadovams – taip neva turėjo būti patenkintas visų lenkų teisingumo jausmas. Visgi tuomet Michnikas pasirinko derybų, kompromiso ir susitaikymo kelią.
Anot paties Michniko, revoliucijos retai kada viską sustato į savo vietas – ne visi nusikaltėliai lieka nubausti, ne visi nusipelniusieji būna apdovanoti. Bet to iš principo ir nereikėtų siekti, nes dažniausiai patirtos žalos ir skausmo kompensavimas iššaukia naują priešpriešą bei keršto troškimo bangą, ne retai netgi dar žiauresnę.
Štai kodėl Gadaffio linčiavimas laikytinas gana pavojingu ženklu pačiai Libijai. Būtų buvę žymiai geriau, jei Libijos diktatorius būtų sulaikytas ir jo likimą spręstų teisingas teismas. Toks teisingas teismas pačioje Libijoje vargu ar būtų įmanomas. Visų pirma, todėl, jog Libijoje iš esmės neegzistuoja nepriklausomai veikianti ir efektyvi teisminė sistema. Antra, sunku būtų buvę tikėtis ir visiškai teisingo bei nešališko teismo – juk buvusį diktatorių tektų teisti patiems Gaddafio režimo baisumus iškentusiems žmonėms. Bet juk būtent dėl to ir buvo sukurtas Tarptautinis Baudžiamasis Teismas.
Gaddafio teismas greičiausiai nebūtų iki galo patenkinęs visų Libijos gyventojų teisingumo jausmo, bet bent jau būtų įtvirtinęs įstatymo viršenybę ir teisinio valdymo principų suvokimą. Galbūt bent kažkokį poveikį Libijos teisiniam sąmoningumui turės šalies diktatoriaus sūnaus Saifo al-Islamo teismas Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme. Jei taip atsitiks, tai būtų bene geriausia Saifo al-Islamo dovana savo šaliai.
Ianas Buruma yra Bardo Universiteto Demokratijos ir Žmogaus teisių profesorius, knygos „Taming the Gods: Religion and Democracy on Three Continents“ autorius.
