Šalyje nemažėja liberaliomis besiskelbiančių partijų ir nedaugėja už jas pasiryžusių balsuoti rinkėjų. Konkurencija šiame „sparne“ per ateinančius rinkimus žada būti žiauri, todėl artėjant jiems valdančiosios koalicijos dienotvarkėje derybų tik daugės.
Liberalai, kaip rodo istorija, mėgino būti tradicine partija, diriguojama rimtų filosofų. Paskui ją mėginta padaryti Kauno mafijinių koncernų ir pirklių-gangsterių (įskaitant EBSW) partija. Ji ilgai ir nesėkmigai jungėsi su centristais. Bandė kabintis į skverną Artūrui Paulauskui ir Rolandui Paksui. O galiausiai su centristais susijungė.
Paskui skilo į tuos, kurie su Artūru Zuoku ir be jo. Galiausiai be A. Zuoko liko abi organizacijos, o pastarasis sėkmingai subūrė sau trečią. Vienu metu buvo dar liberaldemokratai, kurie vėliau tapo labiau nacionalistais, pasisakančiais už „tvarką ir teisingumą“, ir tokie atseit socialliberalai, kurie ištirpo plačiame Viktoro Uspaskicho glėbyje, vos tik jaunas ir gražus Artūras Paulauskas išėjo iš mados. Dar yra Laisvosios rinkos institutas – vienintelė palaimintoji, pašventintoji ekonominių realijų „aiškykla“, kuri jau ir vyriausiųjų klasių gimnazistus mėgina įtikinti, kad mokesčiai yra velnio prasimanymas, o jei dar ir progresiniai – tiesiog apčiuopiamas blogis.
Maždaug toks ir yra tradicinis Lietuvos liberalo įvaizdis – suktas, lankstus vyrukas gudriomis akutėmis, su nepriekaištingai užrištu kaklaraiščiu, mokantis 10 standartinių frazių apie verslo laisvę, neblogai kalbantis angliškai ir dar pasisakantis prieš kasos aparatus turguose, kur skursta ir kenčia neva galo su galu nesuduriantis smulkusis verslas. Galai ten iš tiesų nesusiduria tarpusavyje, nes skurdžiai reguliariai išleidžia daugiau, nei gauna, ir dar pasistato vieną kitą namuką. Bet šįkart kalba ne apie tai.
Per pusantro dešimtmečio išsisėdėję (nerandu tikslesnio termino) sau parlamentinį statusą liberalai, kaip minėta, rengiasi nuožmiai kovai šiam statusui išsaugoti. Pralaimėjimo košmaras, kurį Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) bei Liberalų sąjūdis (LS) patyrė Vilniuje per savivaldos rinkimus, kartojasi apklausų lentelėse. Jos nuolat rodo, kad kartelė patekti į Seimą šioms organizacijoms gali būti lyg Eiffelio bokštas skruzdėlei.
Išlėkti iš parlamento niekas nenori, o instinktyvus siekis būti sąrašo viršūnėje, kur dar yra kokios nors vilties, komplikuos ir derybas dėl sąrašų sujungimo. Tai, beje, tradiciškai derybose būna daug svarbesnis veiksnys, nei kokie nors nesutarimai dėl programų ar tariami atsiribojimai nuo neva susikompromitavusių kitos pusės veikėjų. LiCS ir LS atstovai guodžia save tuo, kad turi partinių struktūrų ir po truputį vis daugiau susiranda rėmėjų provincijoje, o štai į A. Zuoko, į kurio teistumus rinkėjams Vilniuje visiškai nusispjauti, naują partiją įstojęs Žilvinas Šilgalis iš tokių dalykų šaiposi. Pasak jo, LiCS ir LS ruošiasi būti kaimo partijomis.
A. Zuoko galimybės už Vilniaus ribų nėra labai aiškios, tačiau jis bent žino savo užduotį – auginti raumenis ir stiprinti kieto vyruko, traiškančio automobilius, įvaizdį.Kiti liberalūs politikieriai labiausiai stokoja elementarios drąsos bei žmogiškumo.
LiCS ir LS yra valdžios partijos, kurios dalyvauja populiarumui principingai užpakalį atsukusio premjero Andriaus Kubiliaus Vyriausybės eksperimentuose. Visiškai aišku, kad artėjant rinkimams reikės nuo jo kaip nors nutolti ir bent jau akivaizdžiai šiepti dantis. Tai, kad savo vertybėmis jie pasirinko biudžetinę temą – neblogai.Vis geriau nei ginčytis Salamakino dirvonuose. Kol kas viskas baigėsi tuo, kad derybose su konservatoriais sutarta iš privačių pensijų fondų nugvelbti tik ketvirtadalį pinigų, nes „labai reikia“, tačiau dėmesį į save atkreipti pavyko. Juo arčiau rinkimai, juo daugiau to dėmesio reikės, tačiau fantazijos yra nedaug.
Žmogaus teisių srityje ir teisėsaugoje artinų dirvonų pilna, tačiau suktiems vyrukams su brangiais kaklaraiščiais tai yra per sunki ir pavojinga teritorija. Pavyzdžiui, pamėginti dekriminalizuoti „pasikėsinimą įžeisti prezidentę“ arba parlamentinės kontrolės rėmuose sutramdyti siautėjančius prokurorus (kad ir Eglės Kusaitės byloje), ginant tradicines liberalias vertybes, toms politiškai korektiškų mokesčių priešų partijoms yra didelis vargas. Jei kas nors ką nors reikšmingo girdėtų apie Seimo žmogaus teisių komiteto veiklą, galėtų pirkti bilietą į durnyną, nes tai būtų haliucinacija. O komitetui vadovauja liberalus Arminas Lydeka, kuris mieliau liberaliai žino, kokias kojines ir kaip derinti prie marškinių, nei liberaliai pastebėtų teisėsaugos išsigimimo faktus. Sakoma, kad liberalų miestas yra Klaipėda. Jei taip, tai ir E. Kusaitės šleikšti „byla“ (veikiau farsas) yra jų reikalas. Tik dėmesio nesulauksi. Neužsakyta. Mergiotės giminės tiek lėšų neturi.
Taigi, normalus Lietuvos liberalas (gal dar ir centristas) šiandien yra slidus, lipnus ir labai lankstus. Idant galėtų prisiglausti, praslįsti ir prisiklijuoti. Jokios savarankiškos jėgos jis demonstruoti nemėgina - nebent su špyga kišenėje.
