Libano problemos atspindi platesnio regiono problemas. Jos visos turi būti sprendžiamos kartu
Kyla pagunda sakyti, kad Libanas niekada nebuvo ir nebus tokia šalis, kurios gyventojai jaustų visa kita peržengiantį lojalumą savo valstybei. Istorikai gana įtikinamai įrodinėjo, jog Libano gyventojai būtų turėję geresnes galimybes gyventi taikiai, jei po Otomanų imperijos žlugimo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Libanas būtų buvęs inkorporuotas į Didžiąją Siriją. Būdami didesnės visumos dalimi krikščionys ir drūzai [musulmonai „unitai“ – sinkretinės religijos išpažinėjai], ir gal net musulmonai šiitai galbūt – bet tik galbūt – būtų turėję plačią autonomiją tose vietovėse, kuriose sudarė daugumą.
Bet visa tai tik akademikų svarstymai. Paskutiniaisiais mėnesiais ir ypač praeitą savaitę, Libanas dar mažiau priminė tikrą valstybę. Nuo lapkričio mėnesio šalis neturi prezidento, nes parlamentas yra pernelyg susiskaldęs, kad išrinktų naują. Šiitų partijos (ir kartu kariuomenės Chizbullah vadovaujama opozicija atsisako bendradarbiauti tol, kol jai nebus suteikta teisė vetuoti parlamento priimtus įstatymus ir ministrų kabineto sudarymui. Praeitą savaitę, sunitų vadovaujamai vyriausybei pabandžius atleisti Chizbullah žmogų, vadovavusį nacionalinio oro uosto apsaugai, ir išardyti komunikacinį Chizbullah tinklą, šiitų pajėgos trumpam užėmė patį sostinės Beiruto centrą. Po to vykusiame mūšyje Chizbullah, nenusiginkluojanti pagal specialų susitarimą, jog ginklai jai reikalingi atgrasyti izraelitams, tuos ginklus nukreipė prieš savo bendrataučius libaniečius. Ji greitai pasirodė esanti pajėgesnė nei valstybinė Libano armija – trapus darinys, dažnai liaupsinamas kaip vienintelė šalį vienijanti institucija.
Ne visada Libanas atrodė taip beviltiškai. Kai įvykiai klostėsi gerai, jis buvo giriamas kaip retas daugiakonfesinės valstybės pavyzdys – vieta, kurioje, priešingai arabų kraštuose įprastai bukai centralizuotai autoritarinei valdžiai, kiekvienas džiaugiasi kosmopolitiška, verslo ir tarpusavio tolerancija. Prieš trejus metus ši teikianti vilčių Libano versija trumpam atrodė įmanoma – kai didžioji kaimynė Sirija, po paskutinio visuotinio pilietinio karo pabaigos 1990-aisiais praktiškai valdžiusi Libaną, buvo išvaryta iš šalies, garsiai reiškiant viltis, kad nacionalinė santarvė suvienys visų 18 šalyje pripažintų religinių grupių narius. Iš tikrųjų tai niekada neįvyko ir pastarasis smurto protrūkis kelia abejonių, ar kada nors įvyks. Vis dėlto nėra jokių kitų rimtų alternatyvų nei bandyti išlaikyti Libaną vientisą.
Libanas daugeliu atžvilgių atspindi platesniam regionui būdingus lūžius ir lenktyniavimą. Iš tiesų tai ir yra problema. Nuo to momento, kai per pastaruosius keletą metų taip triukšmingai iškilo Irako ir Irano šiitai, tos pačios religijos atstovai Libane, atsižvelgdami į tai, jog jų skaičius šalyje auga sparčiausiai (dabar jie sudaro didžiausią vienalytę grupę Libane) ir į jų skurdą bei žemesnę politinę padėtį praeityje, ėmė dar atkakliau reikalauti pagrindinio, netgi dominuojančio, vaidmens jų pačių žemės lopinėlyje ir už jo ribų. Be to, jų rėmėjai regione, ypač Iranas, bet taip pat ir Sirija, Chizbullah laiko rakštimi jų bendram priešui Izraeliui.
Geriau negu ginklai keliems
Visa tai kelia nerimą regiono sunitams bei žydams. Šią savaitę Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras neįprastai aštriame pasisakyme apkaltino Iraną „remiant perversmą“ Libane. Izraelis savo ruožtu persigandęs dėl augančios Chizbullah galios, kurios jam aiškiai nepavyko įveikti prieš dvejus metus vykusiame apgailėtinai neapgalvotame kare. Be to, tuo pat metu sunitų islamistų judėjimas Chamas (taip pat remiamas Sirijos ir Irano) kontroliuoja Gazos ruožą prie pat Izraelio pietinės sienos.
Jei Libanas taps regiono valstybių valdomų marionečių kovos arena, nuo to kentės ne tik libaniečiai. Šią savaitę Kataras, sugebantis išlikti tarp geriausių Amerikos draugų Persijos įlankoje, nepaisant to, kad čia įsikūręs arabiškas al-Jazeera televizijos tinklas, pasiūlė surengti regioninę konferenciją Libano krizei sušvelninti. Su Libano problemomis susidoroti būtų daug lengviau, jei Izraelio ir Palestinos konfliktas taip pat judėtų sprendimo link, kadangi tikra taika tarp Izraelio ir Sirijos, kuri iš tiesų pasiekiama, iš pūliuojančios Libano žaizdos pašalintų daug „nuodų“.
Libanui taip pat reikia naujos konstitucijos ir naujo rinkimų įstatymo. Idealiu atveju parlamentas turėtų būti renkamas taip, kad tiksliau atspindėtų šalies demografinę padėtį, galbūt turėtų senatą, sudaromą pagal specialią formulę, kuri užtikrintų visoms grupėms teisę reikšti savo nuomonę ir nei viena negalėtų jos primesti. Šiitai, vadovaujami Chizbullah, gali iškilti kaip stipriausia vienalytė grupė. Bet jei Libanas nori išlikti valstybe nei vien pavadinimu, Chizbullah nebegali ir toliau valdyti atskiros valstybės fiktyvios šalies viduje.
The Economist
