Lietuvos demokratinės institucijos ir valstybė ką tik pasiekė sunkią, dramatiškų pastangų pareikalavusią pergalę prieš metus valstybę griovusią ir visuomenę paties tikriausio fašizmo link stūmusią prezidentūrą.
Paskutinioji Rolando Pakso kalba, pasakyta seime, išsklaidė galutines abejones dėl šio žmogaus ir jo aplinkos įsipareigojimų modernios valstybės ir civilizuotos visuomenės normoms bei vertybėms.
Jei šitas žmogus ir jam kalbą rašęs patarėjas galėjo savo šalies konstituciją šiurkščiai pažeidusį, valstybę ir tėvynę išdavusį prezidentą palyginti su Alfredu Dreyfusu, o apkaltą – su Dreyfuso byla XIX a. pabaigos Prancūzijoje, peršasi tik kelios galimos išvados. Arba jie Lietuvą laiko atsilikusia ir mažaraščių žmonių šalimi, arba jie patys demonstruoja tik užuojautos vertas istorijos žinias, arba šitie žmonės gali viską – ribos jiems neegzistuoja.
Esu įsitikinęs, kad arčiausiai tiesos yra trečiasis variantas. Šitiems žmonėms tikrai neegzistuoja jokios ribos – jie jas išplovė, lygiai kaip išplovė jie ir tokias sąvokas kaip tėvynė, garbė ir sąžinė.
Pats savo tekstuose apie Lietuvą ištikusią krizę užsiminiau apie Dreyfuso bylą, kuri visą prancūzų visuomenę ir ypač šviesuomenę kuriam laikui tarsi sukaldė į dvi dalis, bet iš tikrųjų pagimdė naują visuomenę ir iš esmės sustiprino tikėjimą respublikos idealais bei vertybėmis. Bet sykiu ir įspėjau, kad būtų tiesiog klaiku, jei kas nors sugalvotų prezidentą Rolandą Paksą palyginti su Alfredu Dreyfusu. Deja, tai įvyko.
Kas gi buvo Alfredas Dreyfusas, su kuriuo save drįso palyginti atstatydintas prezidentas? Jis buvo prancūzų karininkas, 1894 m. apkaltintas šnipinėjimu Vokietijos naudai. Kaip vėliau paaiškėjo, buvo sufabrikuotas laiškas, iš kurio tarsi aiškėjo, jog Dreyfusas yra Vokietijos agentas, perduodantis jai slaptą karinę informaciją.
Kadangi įrodymų nebuvo, o kaltinimai buvo perdėm retoriniai, už Dreyfuso ginti stojo garsūs rašytojai ir žurnalistai – Emile'is Zola parašė savo garsųjį laišką "Aš kaltinu" (J'accuse), kuriame teigė, jog žmogaus teisių ir orumo pažeidimai be jokių svaresnių įrodymų kompromituoja valstybę, kurios vardu tas žmogus yra kaltinamas ir teisiamas. Jį palaikė Anatole'is France'as, Georges'as Clemenceau.
Bet pakako ir konservatyvių balsų, teigusių, jog valstybės interesai visada aukščiau už pavienio žmogaus teises – jų tarpe būta ir tokių garsenybių kaip eruditas menotyrininkas ir filosofas Hippolyte'as Taine'as. Taip antraeilė figūra šalies istorijoje – niekam iki to laiko nežinomas prancūzų kariuomenės karininkas – tapo simboliniu ženklu ir nuoroda į fundamentalią diskusiją prancūzų visuomenėje apie tai, kas yra laisvė, garbė, sąžinė, atsakomybė ir piliečio teisės bei pareigos.Bet esama ir kitų šios istorijos niuansų, kurių negalėjo nežinoti tas, kas rašė prezidento atsisveikinimo su seimu kalbą. Alfredas Dreyfusas buvo žydas – visiškai asimiliuotas, nesidomėjęs žydų gyvenimu ir žydiškais reikalais, bet žydų kilmės. To pakako, kad per šalį persiristų siaubinga antisemitizmo banga.
Garsieji "Siono išminčių protokolai" Rusijos slaptosios policijos Ochrankos užsienio skyriaus vado Paryžiuje Piotro Ivanovičiaus Račkovskio buvo sufabrikuoti 1897 m. – Dreyfuso bylos įkarštyje. Kitas antisemitinis falsifikatas "Rabino kalba", kuri Rusijoje buvo dalijama pogromų metu, buvo sufabrikuotas taip pat tuo metu. Būtent tada buvo parašyti ir patys garsiausi antisemitiniai Edouard'o Drumont'o ir Francois Bournand'o pamfletai.
Kada teismo salėje buvo skaitomas nuosprendis Dreyfusą ištremti į Velnio salą, jis, kaip tikras karininkas, sušuko "Vive la France!", bet salė suriaumojo "Mirtis žydams!". Šitą sceną stebėjęs žurnalistas iš Budapešto Theodoras Herzlis tą pačią akimirką suprato, kad jo viltims, jog visiškai asimiliavęsi ir išsižadėję savo religijos bei tradicinio identiteto žydai antisemitų būtų palikti ramybėje, nelemta išsipildyti. Taip asimiliuotas ir žydų reikalams iki tol visiškai abejingas Austrijos–Vengrijos žydas Herzlis tapo sionizmo ideologijos ir sąjūdžio pradininku bei įkvėpėju.
Šios istorijos finalas buvo pakilus – Dreyfusas buvo reabilituotas ir grąžintas į karininkų korpusą, nors oficialiai Prancūzijos vyriausybė niekada taip ir neatsiprašė jo už įžeidimą. Kad ir kaip būtų, 1894–1899 m. vykęs Dreyfuso procesas ne tik konsolidavo liberaliąsias Prancūzijos jėgas, bet ir sukūrė naują visuomenę, naują solidarumo tipą ir naują pilietinį garbės kodeksą.
Jei tik Rolandas Paksas ir ypač jį palaikantys antisemitai žinotų, su kuo jis save palygino, jiems pasidarytų labai nejauku... O gal ir ne – jei jau tinka visi vaidmenys ir priemonės, kodėl nepabuvus Dreyfusu?
Beje, vienu požiūriu šis palyginimas vertas dėmesio – "Respublikos" rašiniai apie žydų ir homoseksualų valdomą pasaulį (ne tiek patys rašiniai, kiek jų publikavimui parinktas momentas) visai rimtai primena tą pačią seną politinio skandalo kanalizavimo ir jo nukreipimo link antisemitinės isterijos metodiką, naudotą Ochrankos ir kitų slaptosios policijos tarnybų.
Dreyfuso byla buvo žmogaus tragedija, virtusi Prancūzijos Respublikos triumfu, o Pakso apkalta yra Lietuvos Respublikos triumfas, užbaigęs farsą. Bet šitas farsas galėjo virsti šalies tragedija, jei per keturiolika metų Lietuva nebūtų tapusi tikra demokratine valstybe.
Tad dabar džiaugtis verta ne per ilgai – atakos prieš Lietuvą tęsis. Paaiškėjus, kad ne taip ir lengva iš tikrųjų fašizuoti sovietiniame leksikone kitaip nei fašistais nevadintų lietuvių, bus griebtasi kitų kortų ir, ko gero, kito masto operacijų bei išlaidų.
Bet, laimei, mes su šiomis problemomis nebūsime palikti patys sau. Šį kartą ES ir JAV atidžiai stebėjo, kaip elgiasi naujokė. O ji elgėsi puikiai ir pavyzdingai – Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos demokratijoms beliko įsitikinti, kad į klubą stoja solidi, demokratinio žaidimo taisykles puikiai perpratusi ir save gerbianti šalis.
Net jei ir įvyktų Pakso regeneracija ir jis vėl sugrįžtų į valdžią (nors norisi tikėti, kad mūsų teisinė sistema tokiam scenarijui užkirs kelią), ES ir NATO partnerės į tokią bėdą reaguotų panašiai kaip jos reagavo į Jorgo Haiderio Laisvės partijos pergalę Austrijos rinkimuose – jos paprasčiausiai netoleruotų nacių simboliką naudojusio ir iš demokratijos bei savo paties visuomenės pasityčiojusio politiko.
Vienas dalykas yra ne hipotetinis, o akivaizdus – Lietuva susidūrė su brutalia ir jokių civilizuoto žaidimo taisyklių nepripažįstančia jėga, kuri turi savo atramas mūsų politinėje sistemoje ir visuomenėje. Lietuva ką tik savo demokratinėmis institucijomis užkirto kelią pačiam tikriausiam ritimuisi į fašizoidinį režimą.
Iš to reikia daryti išvadas. Šalies destabilizacijos scenarijams, kurių dar tikrai sulauksime, efektyviai pasipriešinti gali ne tik tradicinių politinių partijų konsolidacija, kai tik šalies garbei iškyla pavojus, bet ir absoliutus mūsų politikos viešumas.
Ar gali pasikartoti Pakso istorija ir ar gali jis sugrįžti? Ir taip, ir ne. Toks pat jis nebegali sugrįžti, nes toks, koks jis yra dabar, jis nebereikalingas net ir savo paties partijai. Tik abejoju, ar jis gali tapti kitokiu. Bet kad jo išmėginti metodai bus ne kartą paleisti į darbą – tuo tikrai neverta abejoti. Jis mobilizavo daug tamsos ir neapykantos – šios tvirčiausios populistų valiutos, tiesiog neįkainojamo turto, sukaupto gudresniam ir gabesniam už Paksą manipuliatoriui bei demagogui.
Karlas Marxas yra rašęs, jog istorija kartojasi du kartus – vieną kartą kaip tragedija, o kitą kartą kaip farsas. Paksas ir paksizmas netapo tragedija, nes jis buvo farsas iš pat pradžių. Bet jo pakartotinis išrinkimas neabejotinai taptų Lietuvos tragedija.
Žmogus, save lyginantis su Jėzumi Kristumi, o susikompromitavusio prezidento apkaltą – su Dreyfuso byla, yra juokingas tik tol, kol yra izoliuotas ir kol toks jo elgesys nesukelia rimtos diskusijos ar neperskelia visuomenės per pusę, t.y. kol visiems yra aišku, kad prieš mus – farsas, o gal net ir groteskas.
Jis taptų grėsmingu, jei didesniajai visuomenės daliai pasirodytų, kad toks elgesys yra didingas ir tragiškas.
Rolando Pakso iškilimo ir žlugimo istorija tapo ne tik neįkainojama dovana filosofams ir sociologams, mėginantiems įspėti socialumo ir galios paslaptis (kas valdo ir suartina bei išskiria žmones – idėjos ir normos ar interesai, brutali jėga ir manipuliacijos?).
Ji dar ilgai vers mus visus galvoti apie tai, kas galėjo ištikti Lietuvą, jei dabartinis Paksas būtų atėjęs, tarkim, prieš septynerius metus.
