Po Jugoslavijos suirimo būti Balkanuose politine prasme – vadinasi, netikėti, kad bendra istorija ir kultūra gali jungti žmones, o ne skaldyti ir sėti nesantaiką.
Tad Milano Kunderos, regis, būta teisaus – Vidurio Europoje, nepaisant visų jos politinių grimasų ir moralinių traumų, dar tikima (ar bent jau prisimenama liberali doktrina), kad žmogaus etninė kilmė nėra jo(s) likimas ir kad gyvenimas kelių kalbų ir kultūrų erdvėje yra ne uždelsto veikimo bomba, o istorijos dovana ir sykiu galimybė susikurti savo tapatybę, o ne paveldėti ar mechaniškai priimti ją it savo rūšį.
Slovėnijoje ir Kroatijoje iš menininkų ir jaunų akademikų ne kartą išgirdau skeptišką balkaniškojo nacionalizmo – t.y. toje pačioje teritorijoje gyvenančių žmonių etninius bei kultūrinius skirtumus kategoriškai neigiančio, į istoriją nuolat apeliuojančio ir savo tautą kaip prieš ją susimokiusio viso likusio pasaulio auką vertinančio nacionalizmo – vertinimą.
Zagrebas gerokai skiriasi nuo Liublianos. Zagrebui neįmanoma likti abejingam. Man jis pasirodė nepaprasto grožio, bet karą patyręs ir jo išvargintas miestas. Slovėnija, pirmoji atsiskyrusi nuo buvusios Jugoslavijos, kariavo tik 10 dienų, o Kroatija buvo įvelta į sunkų ir žiaurų penkių metų karą.
Skirtingai nuo mažytės, jaukios ir kone idiliškos Liublianos, Zagrebas yra tikras metropolis, turintis nuostabų senamiestį, o sykiu ir išlaikęs Budapeštą kiek primenančią didingo ir elegantiško XX amžiaus pirmosios pusės Austrijos-Vengrijos imperijos miesto atmosferą.
Bet ekonomiškai ir politiškai karas Kroatiją stipriai atbloškė atgal. Jau iš pirmo žvilgsnio matosi jos atsilikimo nuo Slovėnijos ženklai. Vietomis gali atpažinti neseną Lietuvos praeitį – kas žingsnis valiutos keitimo punktas ir prabangi juvelyrinė parduotuvė, tarp kurių nenumaldomai įsiterpia išmaldos prašantys ir tikrai sukrečiančiai atrodantys pavargėliai. Ne vienas iš jų suluošintas karo.
Netrunki pastebėti ir pokarinio sindromo apraiškas. Sergejus pasakoja, kad po karo pabaigos kiekvieni Naujieji Metai buvo švenčiami į lauką nešantis automatus ir šaudant į orą. Serbai ir dabar šitą daro. Kroatijos policija ilgai ir kantriai prašė šito nedaryti, o kartu ir įtikinėjo žmones grąžinti ginklus. Žmonės vengdavo naujametinę naktį eiti į gatvę, kad jų paprasčiausiai nenužudytų kokia atsitiktinė kulka. Dabar šitas nerimą keliantis naujas paprotys, laimei, palengva dingsta iš Zagrebo gyvenimo.
Būdamas Istrijoje savo akimis mačiau panašų dalyką. Naujametinę dieną suaugę, turbūt keturiasdešimtmečiai, vyrai visiškai vieni viduramžiško miestelio Momjano gatvelėje sprogdino petardas ir pliauškynes, džiaugdamiesi kurtinančiais jų sproginėjimais.
Toks vaikiškas suaugusių vyrų žaidimas karą ir kone paaugliškas jų mėgavimasis šūvius ir sprogimus primenančiais garsais mane apstulbino. “Jie negali gyventi be šitų garsų, jie ilgisi karo” – į galvą atėjo kone remarkiška mintis. Vėliau mano bičiuliai patvirtino, jog neklydau.
Istrijos pusiasalis yra unikali vieta. Pasak kroatų ir jiems antrinančių slovėnų, Istrija yra skaniausio pasaulyje maisto ir visoje Adrijos pakrantėje gražiausių kaimų vieta. Istrijos kroatai kalba itališkai ir kroatiškai, bet ypač stipriai jie jaučia savo istorines ir kultūrines sąsajas su Italija.
Viduramžiškų miestelių ir daugiakalbių, šiltų ir draugiškų žmonių kuriamą idilę man kiek pritemdo pakelėse iškabinėti Kroatijos socialistų partijos plakatai. Juose vaizduojamas raudantis ir susigūžęs žmogus, o virš jo kabo užrašas: “Ką jie padarė mūsų Istrijai...” Belieka tik spėlioti, koks blogis čia turima omenyje. Greičiausiai – žemės pardavimas užsieniečiams.
Man lankantis Zagrebe, Serbijoje prasidėjo rinkimai į šalies parlamentą. Mano bičiuliai nė akimirkos neabejojo, kad juos laimės Hagoje teisiamų ir karo nuskaltimais kaltinamų Vojislavo Šešelio ir Slobodano Miloševičiaus partijos – Serbijos radikalūs nacionalistai ir socialistai.
Taip ir atsitiko. Šešelio vadovaujama kraujo ir dirvos tipo nacionalistų partija, besivadinanti Serbijos radikalų partija, laimėjo 28% vietų Serbijos parlamente ir sudarys koaliciją su sau artima Miloševičiaus Serbijos socialistų partija.
Sergejus sako, kad viskas čia iš anksto buvo aišku. Anot jo, Serbijoje tebeveikia ta pati savižudiška politinė logika, kategoriškai atsisakanti kritiškai analizuoti save bei pripažinti savo klaidas, o po to teigianti, jog visas pasaulis susimokė prieš neklystančią, išdidžią ir kenčiančią Serbiją. Jei serbai ir yra nusivylę Miloševičiumi, tai tik todėl, kad jis yra savo žodį sulaužęs nevykėlis, kuriam taip ir nepavyko apginti Kosovo ir sukurti Didžiosios Serbijos su naujomis sienomis.
Ar serbai (ir visa Europa) suvokė, kad 1995 metais Srebrenicoje, Bosnijoje, per dvi dienas olandų taikdarių bataliono akivaizdoje išžudžius virš 8 tūkstančių žmonių, vos 40 metų praėjus po Antrojo pasaulinio karo Europoje buvo pakartoti tokie patys žudynių mastai ir metodai? Ar politinę galią ir atsakomybę turintys žmonės po to yra susimąstę, kaip naivu manyti, jog tai, kas įvyko prie nacių ir sovietų, jau niekada nebepasikartos?
Viskas bet kada gali pasikartoti – visų pirma ten, kur iki šiol atsisakoma pripažinti, kad žmogaus gyvybė ir orumas yra vertingesni už bet kokias idėjas, politines jėgas, valdžią ir teritoriją. Srebrenicoje per dvi dienas įvyko žmonijos katastrofa, kuriai suvokti Vakarų europiečiams jau nebepakanka moralinės vaizduotės.
Beje, JAV ir Vakarų Europoje aršiai ginčijantis dėl to, ar NATO reikėjo bombarduoti Serbiją, Slavojus Žižekas, paklaustas, kaip jis vertina Serbijos bombardavimą, pasakė: “Per mažai ir per vėlai”.
“Bet kokia gi ateitis tada laukia Serbijos, kurioje rinkimus į parlamentą laimi partijos, vadovaujamos Hagoje įkalintų ir teisiamų karinių nusikaltėlių?” – klausiu aš. “Liūdna”, atsako Sergejus. “Tarptautinė izoliacija, visiškas nutolimas nuo Europos Sąjungos ir masinė šviesuomenės likučių emigracija”.
Iš tikrųjų, atrodytų, o ko dar gali tikėtis šalyje, kurioje liberalių pažiūrų premjerą Zoraną Džindžičių nužudęs žmogus traktuojamas kaip Serbijos nacionalinis didvyris ir kurios prezidentas, nacionalistas-legalistas Vojislavas Koštunica atrodo kaip angelas lyginant su iš kalėjimo rinkimams vadovaujančiu ir juos laiminčiu Vojislavu Šešeliu?
Prisimindamas Lietuvą ir ją krečiantį politinį skandalą (kurį lyginti su Serbijos, Bosnijos-Hercegovinos ir kitų buvusių Jugoslavijos respublikų tragedijomis, žinoma, būtų tiesiog nepadoru ir neskoninga), susimąstau apie tai, kaip lengva sugriauti socialinę ir moralinę tvarką net ir labai civilizuotoje, aukščiausių standartų šalyje.
Juk Serbija, lygiai kaip ir kitos buvusios Jugoslavijos respublikos, neabejotinai tokia ir buvo, savo atvirumu Vakarams bei ekonomikos lygiu toli pranokdama ne tik Sovietų Sąjungą, bet ir visas Varšuvos pakto valstybes.
O šiandien šių šalių likimai susiklostė taip skirtingai... Slovėnija jau dabar beveik niekuo nesiskiria nuo Vakarų Europos. Kroatija atsigauna ir atrodo vis patraukliau, nors ir jai vis dažniau tenka susidurti su revanšistinių politinių jėgų iškilimo pavojumi.
Jei Juodkalnija atsiskirs nuo Serbijos (o įtariu, kad tai yra neišvengiama ir įvyks gan greitai), jos likimas gali susiklostyti visai gerai, jei tik ji nebus įvelta į etninį-pilietinį konfliktą. Bet ganėtinai komplikuota tebelieka Bosnijos-Hercegovinos ir Makedonijos padėtis. O ką jau bekalbėti apie Kosovą...
Serbija atrodo tiesiog į kampą įvaryta ir viso Vakarų pasaulio bei kaimynų nekenčianti šalis, kurios ateitį mažiausiai porai dešimtmečių palaidojo keletas politinių avantiūristų. O gal ir ne tik jie...
Pagaliau juk ne tik ciniški demagogai, bet visų pirma juos renkanti politinė bendruomenė atsako už savo šalies ateitį. Tad po nusivylimo ir pavėluoto prablaivėjimo neverta kaltinti viso likusio pasaulio, jei per savo konformizmą, laisvės ir ateities baimę, atsisakymą mąstyti ir aklą keršto troškimą savo šalį pasmerki pažeminimui ir izoliacijai.
“Kaip gera jums, lietuviams”, sako Sergejus po to, kai aš jam papasakoju apie šokiruotą, Prezidentūros skandalo pažemintą ir nepajėgiančią atsigauti Lietuvą. “Tokie dalykai Kroatijoje nieko nebestebintų. Tu žinai, kiek mes tokių tipų matėme? O Jus dar kažkas gali šokiruoti. Jūs tiesiog laimingi”.
Gal ir taip. Bet aš tą akimirką pagalvoju, jog tai anaiptol neatpalaiduoja mūsų nuo būtinybės itin kruopščiai studijuoti panašaus likimo šalių patirtį. Idant kitiems kada nors netektų studijuoti mūsų patirties siekiant apsaugoti savąsias valstybes ir visuomenes nuo juodųjų ateities scenarijų.
Leonidas Donskis: Tarp Vidurio Europos ir Balkanų (1) http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_141136
