Kaip ir toleranciją, patriotizmo terminą yra ištikęs nepavydėtinas likimas. Arba šį žodį turi tarti žmogus, kurio autoritetas nuveja ciniškas grimasas (nors tokį žmogų nūdienos Lietuvoje man vis sunkiau įsivaizduoti), arba šis žodis turi nuskambėti tada, kada šaliai iškyla realus pavojus - priešingu atveju patriotizmas pas mus beveik neišvengiamai tampa pajuokos objektu.
Į patriotizmą Lietuvoje žvelgiama su pašaipa, laikant jį kažkuo, kas, pačiu geriausiu atveju, dvelkia naftalinu. Didelės mūsų visuomenės dalies vyraujantį požiūrį į valstybinį patriotizmą bene geriausiai atspindi tai, kaip „Dviračio šou“ Vytautas Šerėnas vaidina užsikonservavusį tarpukario saldofoną Patrijoną Bugailiškį-Prūdą.
Ne viskas aišku
O iš tikrųjų anaiptol ne viskas taip jau paprasta ir aišku kalbant apie patriotizmą.
Mano kartai ir turbūt visiems, kurie užaugome sovietinėje Lietuvoje, patriotizmas siejasi su vadinamuoju kariniu-patriotiniu auklėjimu, kuris buvo sovietinės karinės ir imperinės propagandos mišinys, brutaliai brukamas mokiniams ir studentams.
Po 1988-1990 metais Sąjūdžio sukurto trumpalaikio Lietuvos solidarumo ir išsivadavimo stebuklo ši nuostata vis dažniau buvo perkeliama į atkurtąją Lietuvos Respubliką - patriotizmo terminas ir tema pradėjo neišvengiamai alergizuoti neaiškumo ir ekonominės bei politinės transformacijos išvargintus žmones.
Kad ir kaip būtų, patriotizmas nėra vienalypis reiškinys. Tylus ir orus pasišventimas savo šaliai, visuomenei ir kultūrai tikrai negali būti painiojamas su rėksminga ir kovinga retorika ar triukšmingais jubiliejų ir valstybinių datų paminėjimais.
Nelemtas dvilypumas
Patriotizmas gali būti taurus, dvasinio aristokratizmo kupinas atsidavimas tave subrandinusiai šaliai, kalbai ir kultūrai, kuri tampa neatsiejama tavo asmenybės, moralinio charakterio ir intelektinės raiškos dalimi. Galima gerbti kitas šalis, žavėtis kitomis kultūromis (gal net daug kuo pranokstančiomis tavąją), domėtis pasauliu, bet tuo pat metu jausti, kad be savo gimtosios kalbos, kraštovaizdžio ir kultūros tavo asmenybė kažką prarastų, o gyvenimas kažko svarbaus nustotų. Tai ir yra autentiškas prisirišimas prie savo aplinkos, gyvenimo būdo ir kultūros formų, kurį neabejotinai galima laikyti vienu iš pamatinių egzistencinių žmogaus poreikių.
Žinoma, patriotizmas gali būti ir ganėtinai atgrasus - dažnai save patriotais vadina siaurakakčiai ksenofobai, nė akimirkos netikintys tuo, kad Lietuva gali būti brangi ne tik etniniam lietuviui, bet ir joje gimusiam žydui, lenkui, rusui, totoriui ar romui. Deja, taip jau esti, kad dvilypumas it prakeikimas lydi visus kertinius žmogaus gyvenimo reiškinius bei poreikius - lojalumą, solidarumą, prisirišimą, ištikimybę, kitamanystę, tapatybę, seksą.
Vardan lojalumo savo grupei ar solidarumo su savo tauta galima užmerkti akis prieš saviškių daromus nusikaltimus kitiems žmonėms, nors patys savaime lojalumas ir solidarumas yra puikūs dalykai. Savosios tapatybės išlaikymo ar skleidimo vardan galima pradėti žudyti kitaip atrodančius ar mąstančius, nors pats savaime savosios tapatybės išlaikymas neabejotinai praturtina žmoniją. Ištikimybė gali virsti nekritišku visko, kas mums artima ir brangu, traktavimu, nesutaikomais priešais laikant visus drįstančiuosius kritikuoti mūsų atsidavimo ir meilės objektą. Seksas gali tapti ne tik laimės ir visavertės egzistencijos raktu, bet ir baisaus, gniuždančio kito žmogaus pažeminimo būdu.
Viską lemia paprastas dalykas – ar visi minėtieji dalykai gimsta iš laisvės, ar iš prievartos. Šitą moderniojo socialinio gyvenimo dvilypumą gerai suprato iškilūs Vakarų filosofai ir sociologai.
Dvilypė prigimtis
Žmogaus poreikis turėti savo šaknis ir save susieti su kitais anaiptol nėra fantazija. XIX-XX a. prancūzų sociologas Emilis Diurkheimas (Emile Durkheim) manė, jog modernusis žmogus neišvengiamai skleidžiasi kaip homo duplex (dvigubas žmogus), kuriam būtina ir individuali, ir kolektyvinė tapatybė.
Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) dar iki E.Diurkheimo atkreipė dėmesį į žmogaus dvilypumą, pasireiškiantį tuo, kad mes, viena vertus, norime išsiskirti iš savo socialinės aplinkos ir neigiame ją, o, kita vertus, negalime gyventi be tos aplinkos, nes tik jos dėka patiriame savo tapatybę ir pripažinimą. Tai, anot I. Kanto, asocialus socialumas – keistas ir dvilypis individo ryšys su visuomene, pasireiškiantis nuolatine įtampa ir viena kitą paneigiančiomis nuostatomis tos visuomenės atžvilgiu. Viena vertus, tavo aplinka tave neišvengiamai riboja ir primeta kažką, ko turbūt neprimestų vienatvė arba buvimas svetur. Kita vertus, savoje aplinkoje vis dėlto lengviau skleidiesi kaip asmenybė ir realizuoji savo žmogiškąjį potencialą, nes joje tu kažkam apskritai rūpi.
Mano šalis, teisi ar ne
Patriotizmas nelygu patriotizmui. Mažųjų tautų patriotizmas dažniausiai esti gynybinis ir neagresyvus - jis yra viso labo siekis išlikti pasaulio žemėlapyje ir išlaikyti gimtąją kalbą bei kultūrą galingesnių šalių ir kultūrų tarpe. Tai nenuostabu žinant, jog imperinių šalių kalbos ir kultūros pasižymi gravitaciniais laukais, kuriems sunkiai atsispiria silpnesnės tapatybės ir kultūros.
Ne veltui galingosios šalys lojalumą ir atsidavimą sau linkusios apibrėžti kaip patriotizmą, o tokius pačius mažųjų tautų jausmus laiko nacionalizmu. Priimtinas ir artimas nacionalizmas tampa patriotizmu, o nemėgstamas ir svetimas patriotizmas – nacionalizmu.
Imperinis patriotizmas linkęs teisinti savąsias ginklo pergales ir svetimų teritorijų grobimą tuo, kad jų užleidimas kam nors arba grąžinimas reikštų už savo šalį kritusių kareivių kraujo ir atminimo išniekinimą. Maždaug taip britų imperinį patriotizmą - vadinamąjį džingoizmą („jingoism“) - teisino talentingas, bet perdėm imperialistinių pažiūrų anglų rašytojas Redjardas Kiplingas (Rudyard Kipling), rašęs apie britų civilizacinę misiją jų kolonijose bei „baltojo žmogaus naštą“.
Tiesą sakant, prancūzų ar rusų imperinis patriotizmas šiuo požiūriu mažai kuo skiriasi ir yra pagrįstas panašia ar net ta pačia simboline svetimos teritorijos pašlakstymo herojišku krauju arba jos „civilizavimo“ formule.
Nenuostabu, kad džingoizmas ir sukūrė patriotizmo formulę „mano šalis, teisi ar ne“ (my country, right or wrong). G.K.Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton) pašaipiai ir taikliai komentavo šį išminties perlą: „Mano šalis, teisi ar ne“ yra dalykas, kurio joks patriotas net nesugalvotų pasakyti, nebent kraštutiniu atveju. Tai tas pat, kas pasakyti „Mano motina, girta ar blaivi“.
Pilietinis lojalumas
Ar galima sukurti modernią pilietinę visuomenę be patriotizmo?
Kad ir kaip mes pavadintume šį jausmą ar jausmų kompleksą - sekdami vokiečių filosofo Jurgeno Habermaso (Jürgen Habermas) terminu, galime pavadinti jį konstituciniu patriotizmu. Akivaizdu, jog be tapatinimosi su visuomene ir jos sukurtomis institucijomis neįmanoma nei modernioji politika, nei pilietinis sąmoningumas.
Kita vertus, be šio jausmų ir nuostatų komplekso neįmanomas nei socialinis solidarumas, nei pilietinis lojalumas - dalykai, be kurių paprasčiausiai suirtų visuomenė.
Todėl neiškreiptas, kritiškas, atviras, tolerantiškas ir nedeklaratyvus patriotizmas yra kilnumo, stiprybės ir modernaus sąmoningumo, o ne naivumo ir silpnybės išraiška. Apie tai mums būtų pravartu susimąstyti - ypač artėjant vasario 16-ajai.
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
