Naujosios klasės kilmė ir prasmė
1955 metais buvusios Jugoslavijos politinis rašytojas ir mąstytojas Milovanas Djilasas (Milovanas Džilasas) paskelbė knygą „Naujoji klasė: komunistinės sistemos analizė“. Šioje knygoje M. Djilasas rašė, kad komunizmas Rytų Europoje nebuvo egalitarinė politinė sistema, kurianti lygiųjų visuomenę.
Priešingai, teigė jis, komunistų partija sukūrė privilegijų sistemą, kuria naudojosi tik siauras partijos narių sluoksnis – naujoji klasė. M. Djilaso idėjos apie naują valdančiąją klasę buvo ambicinga pastanga apmąstyti komunistinės nomenklatūros genezę.
Ir M. Djilasas, ir kitos garsios knygos apie naująją klasę autorius – knygos „Nomenklatūra“ autorius Michailas Voslenskis – pastebėjo svarbų dalyką. Naujoji klasė, arba nomenklatūra, vykdydama struktūrines permainas arba net sąmoningai sukeldama revoliucinį perversmą, tik iš pradžių siekia pažangos ir permainų.
Jos jai reikalingos tik senajam, prieš tai valdžiusiam elitui eliminuoti ir pakeisti socialinės bei moralinės tvarkos modelį. Netrukus nomenklatūra virsta reakcionieriais, stabdančiais bet kokias permainas, varžančiais laisvę ir pritaikančiais naująją (arba paprasčiausiai mutavusią senąją) tvarką savo pozicijoms, valdžiai ir privilegijoms išlaikyti.
Nomenklatūros bruožai
M. Voslenskis atveria svarbiausius nomenklatūros bruožus – principinį instrumentalizmą, visus aplinkinius žmones laikant tik priemonėmis savo tikslams pasiekti, moralinį ir politinį cinizmą, lydimą ištikimybės (bent jau suvaidintos) ir lojalumo vietinės klikos vadui arba Didžiajam Šeimininkui. Atvirumas, profesionalumas, orumas ir panašūs dalykai šitiems žmonėms sukelia tik kandžią šypseną. Nomenklatūroje nėra ilgalaikių draugų ir priešų – viskas keičiasi, jei tik pakinta situacija ir jėgos santykis.
Gali būti visiškas primityvas savo veiklos srityje, bet jei turi administracinę nuojautą ir suvoki, kas turi realią jėgą, ir laiku susipranti, kam tarnauti bei būti atsidavusiam, niekada nepražūsi nomenklatūroje. Svarbiausia – ryšiai, kad ir kuo užsiimtų nomenklatūros nariai. Šiuo požiūriu jie mažai kuo skiriasi nuo mafijos grupuočių ar politinių klikų, valdančių ekonomiką atsilikusiose šalyse.
Valdančiųjų revoliucijos
Panašią teoriją dar 1940 metais paskelbė britų filosofas ir politinis mąstytojas – beje, trockininkas ir dėl to aršus Stalino oponentas – Jamesas Burnhamas (Džeimsas Bernemas). Savo knygoje „Valdančiųjų revoliucija“ („The Managerial Revolution“) jis įrodinėjo, kad XX amžiaus socialinės revoliucijos yra ir bus ne kas kita, o elito sluoksnių tarpusavio kovos ir kaitos dalis.
Visos jos, pasak J. Burnhamo, yra organizuojamos iš viršaus, vadovaujant naujo tipo technokratinei biurokratijai ir jos propagandistams, o masės net nesuvokia, ką daro. Po revoliucijos visas gyvenimas grįžta į buvusias vėžes, o technokratinė biurokratija saugiai įgyja ir apgina savo galią bei privilegijas, ilgainiui savo įpročiais ir elgsena nebesiskirdama nuo esą nuverstojo elito, kurio likučiai yra inkorporuojami į naująjį elitą.
Kaip ir George’as Orwellas (Džordžas Orvelas), kurio kūriniai „Gyvulių ūkis“ ir „1984“ buvo tiesiogiai paveikti „Valdančiųjų revoliucijos“ idėjų, Jamesas Burnhamas su nemenka ironijos doze teigė, kad visos socialistinės revoliucijos yra organizuojamos elito sluoksnių kaitos ir kovos, o todėl yra ne kas kita kaip ilgas ir sunkus kelias iš kapitalizmo į kapitalizmą.
Naujoji senoji klasė Lietuvoje
Tiesą sakant, mūsų nomenklatūrą būtų galima pavadinti naująja senąją klase – valdo juk tie patys personažai, tad niekas, išskyrus dekoracijas ir retoriką, nepasikeitė. Žinoma, pasikeitė mūsų nomenklatūros Didysis Šeimininkas ir Centras. Dabar Centras jau nebe Maskva, o Briuselis, kurio potvarkius ir dokumentaciją mūsų nomenklatūra kruopščiai studijuoja.
Net jei apgailėtinas anglų kalbos lygis (dažniausiai tiesiog jos nemokėjimas, šitą ES narės politiniam, akademiniam ir administraciniam elitui gėdingą ir nejaukų faktą uoliai maskuojant) ir tikros tarptautinio gyvenimo patirties neturėjimas apsunkina tarnavimą naujajam Didžiajam Šeimininkui, šitą siekiama kompensuoti įvairiais būdais – manipuliuojant skaičiais, kuriant sau patogią statistiką arba tiesiog atvirai meluojant ir mistifikuojant vietinę publiką, esą jų palaikoma praktika yra nuleista iš ES viršaus.
Prisidengiant ES struktūrinių fondų lėšomis, Lisabonos strategija, Bolonijos procesu ir kitais nūdienos globalinės biurokratijos burtažodžiais, tęsiama iš esmės ta pati ir lengvai atpažįstama finansinės ir administracinės galios paskirstymo politika, į išskirtinį valdančiųjų klubą priimant tik savo lojalistus. Jie žaibiškai išmoksta naują biurokratinį žargoną ir tampa naujųjų reikalavimų, plaukiančių iš Centro, megafonais.
Tiesą sakant, bet kokia kaita ir pereinamoji būsena yra pati palankiausia nomenklatūrai. Kadangi Senasis Centras, kaip mes pamename, nuolat kažką keitė ir nuolat su kažkuo kovojo, šalindamas negeroves ir atgyvenas, šitas siužetas nomenklatūrai yra tapęs egzistenciniais namais. Jie nuolat kažką atnaujina ir keičia taisykles, tad jų buvimo ir veiklos prasmingumo įrodymas yra garantuotas. Niekada stagnacija nėra tokia gaji ir galinga kaip tada, kada ji yra lydima kasdienio taisyklių keitimo ir aiškių kriterijų bei principų nebuvimo.
Ar įmanoma Lietuvoje atsikratyti nomenklatūra?
Tai sunku, o šiuo metu turbūt dar neįmanoma, nes mūsų nomenklatūra turi visus galios išteklius ir valdo net įstatymų bazę, priiminėdama potvarkius arba (per)rašydama kodeksus, kurie yra pritaikyti tik jai pačiai. Nė nekalbu apie politinę nomenklatūrą, kuri valdė ir tebevaldo visą Lietuvos ekonomiką bei strategines jos šakas. Todėl pakanka paminėti smulkesnę, bet taip pat ganėtinai galingą ir pavojingą nomenklatūros atšaką – akademinę nomenklatūrą.
Geriausias jos veikimo pavyzdys būtų habilituoto daktaro laipsnis ir pati habilitacijos institucija Lietuvos akademinėje sferoje, kuri privedė prie tokio absurdo, kad šiuo metu neoficialiai yra diferencijuojami net profesoriai, vietinius habilituotus daktarus laikant aukštesnėmis akademinėmis būtybėmis už garsiuose Vakarų Europos ir JAV universitetuose Ph. D. apsigynusius mokslininkus.
Habilitacijos institucijos panaikinimas jau seniai būtų išsprendęs daugiau nei pusę Lietuvos akademinės sistemos problemų ir būtų leidęs atnaujinti visą profesorių korpusą bei įsileisti į universitetus daugiau jaunų tyrinėtojų iš kitų šalių bei institucijų. Šito nesuprasti gali tik tie, kuriems tą suprasti yra pavojinga ir kenksminga. Bet nieko neįvyko ir neatrodo, kad įvyktų, tad Lietuvos akademinės sistemos vėžys ir toliau gydomas homeopatiniais vaistais, kuriuos nuolat siūlo įvairūs reformatoriai, veikiantys sistemos viduje ir vardan tos sistemos išsaugojimo.
Šiaip ar taip, jei ne dabar, tai bent jau po kokių dvidešimties metų kai ką gal ir pavyks padaryti. Du ar trys dešimtmečiai laisvės patirties, sustiprėjusi demokratinė politikų ir valdžios kontrolė, bent dalinis korupcijos pažabojimas skaidrumu bei viešumu ir kartu išsivadavimas iš sovietinių „vadybininkų“ kastos bei jos mentalinių palikuonių dominavimo leistų Lietuvai pagaliau pasikeisti.
Kokie principai ir įstatymai padėtų šito pasiekti? Rotacija, griežti konkursai ir aiškiai nustatytos bei apribotos vadovavimo kadencijos. Būtina greičiau įsileisti jaunus žmones į aukštas pozicijas, dehierarchizuoti institucijų valdymą ir be jokių sentimentų politiniais bei teisiniais instrumentais ardyti uždaras grupes – politines, administracines ir akademines klikas, sabotuojančias permainas ir neleidžiančias Lietuvai atsinaujinti.
Dienraštis „Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
