JAV ir visame pasaulyje nuvilnijus nuostabai dėl Arnoldo Schwarzeneggerio pergalės Kalifornijos gubernatoriaus rinkimuose, maga prisiminti ir pakomentuoti porą filmų - o ypač vieną, atrodytų, tipišką holivudinį filmą, sukurtą prieš dešimt metų.
Kino kritikai išsišaipė iš šio trilerio, mokslinės fantastikos ir nuotykinio žanrų mišinio. O iš tikrųjų tai būta 1993 m. sukurto šmaikštaus ir įžvalgaus JAV ateities grotesko, įpinto į holivudišką veiksmo, nuotykių, intrigos, kovų ir muštynių audinį. Nepulsiu įrodinėti, kad režisierius Marco Brambilla sukūrė skoningą ir gerą filmą. Kinematografiniu požiūriu greičiausiai tai ne visai pavykęs filmas, tiesiog pasižymėjęs keliomis unikaliomis scenaristo įžvalgomis, kurias ir norisi pakomentuoti.
Filmas “Demolition Man” (“Griovėjas”) pasakoja apie galingo ir teisingo policininko (suprantama, vaidinamo Sylvesterio Stallone ir nusikaltėlio, sadisto bei psichopato, žudančio paprasčiausiai vardan “meno” ir malonumo (Wesley Snipeso), žūtbūtinę kovą. Dėl susprogdinto namo ir žuvusių žmonių abu - ir nekaltai nuteistas policininkas Johnas Spartanas, ir jį pakišęs nenaudėlis Simonas Phoenixas - 1996 m. hibernuojami. Nusikaltėliui 2032 m. pavyksta pasinaudoti kalėjimo personalo klaida ir pasprukti. Jam pradėjus siaubingai siautėti Los Andžele, sumišę ir taikingi policininkai atgaivina savo žvėrišką kolegą, kuris vienintelis, jų žiniomis, tegali sulaikyti siaubūną.
Štai čia mes ir pamatome, kuo virto JAV 2032 m. Policija nusikaltėlius mėgina sulaikyti įtikinėdama amžinuoju gėrio pranašumu prieš blogį ir galutine gėrio pergale - smagu žiūrėti, kaip į pacifistų policininkų pamokslą reaguoja Phoenixas. Keiktis uždrausta -visur stovi į kasos aparatus panašūs prietaisai, kurie nustato baudos už riebų keiksmažodį dydį. Visur klesti sveikatos ir higienos kultas. Susitarusi porelė gali patirti orgazmą ne mylėdamasi, o užsidėjusi specialius šalmus, dirginančius malonumų centrus.
Visa tikrovė stipriai infantilizuota ir primena animacinį filmą - aukštosios technologijos, kalbėjimas vienas su kitu vaikiškomis intonacijomis ir dar kažkuo panašiu į vaikišką slengą bei skaičiuotes. Los Andželą valdo politiškai ultrakorektiškas elitas, pakeitęs miesto pavadinimą į San Angelus. Netrukus paaiškėja, kad San Angele egzistuoja pogrindis tiesiogine šio žodžio prasme: po žeme gyvena disidentai, kovojantys už žmonių teisę rūkyti, gerti alkoholį ir keiktis. Tad mes susiduriame su kone animacine ir groteskiška aksominio totalitarizmo atmaina - sveiko gyvenimo būdo, ekologijos ir politinio korektiškumo tironija.
Spartanas (t.y. spartietis), žinoma, filmo pabaigoje sudoroja Phoenixą (nuolat iš pelenų prisikeliantį feniksą) ir nutaria iš tikrųjų, o ne kažkokiais iškrypėliškais šalmais draugauti su žavia mergina ir mokyti ją paprasto ir teisingo 1996 m. epochos meilės meno. Sandra Bullock vaidina žavią ir gerą kaip Leninas San Angelo Policijos departamento leitenantę, kurios ir vardas yra Lenina Huxley - ko jau ko, o smagių užuominų šiam filmui netrūksta.
Štai čia leiskite eiti prie pačios esmės. Šis filmas, sukurtas 1993 m., išpranašavo 2003 m. Arnoldo Schwarzeneggerio triumfą politikoje. Važiuodami automobiliu pro 2032 m. San Angelo centrą, Spartanas ir Lenina pravažiuoja didelį ir keistą pastatą. Spartanui pasiteiravus, kas tai, Lenina jam paaiškina, kad tai - Arnoldo Schwarzeneggerio vardu pavadinta biblioteka. Nieko nesupratęs atviraširdis Spartanas klausia, o kodėl gi buvo nuspręsta jai suteikti Schwarzeneggerio vardą. Lenina nesusipratėliui policininkui paaiškina, kad jie kalba apie savo kadenciją baigusį JAV prezidentą. Stallone reakcija ir veido išraiška šioje vietoje neabejotinai priskirtina prie pačių stipriausių filmo epizodų...
Juokas juokais, o šis filmas visiškai rimtai provokavo ir prognozavo. 2032 m. ne kur nors kitur, o Los Andžele stūkso Schwarzeneggerio biblioteka - turbūt ne tik dėl to, kad jis čia gyveno, bet greičiausiai ir dėl jo ypatingo politinio vaidmens Kalifornijos valstijoje. JAV konstitucijos 61-asis straipsnis turėjo būt pakeistas norint austrų kilmės aktoriui ir sportininkui tapti JAV prezidentu.
Kitą filmą (beje, nepalyginamai aukštesnės meninės prabos ir geriau žinomą išsilavinusiai publikai) galima pakomentuoti daug trumpiau, nors ir jo vaidmuo politinių fantazijų ir pranašysčių sferoje yra ypatingas. Tai Barrio Levinsono filmas “Wag the Dog” (“Uodega vizgina šunį”).
Čia pasakojama apie tai, kaip Holivudo prodiuseris Stanley Motssas ir Vašingtono spino daktaras Conradas Breanas (“a spin-doctor” vardu JAV ir Didžiojoje Britanijoje vadinami reklaminių-politinių manipuliacijų specialistai; o mūsų “piarščikai” juk kukliai save vadina informacijos vadybininkais ir mitokūrininkais). Dustino Hoffmano ir Roberto de Niro duetas meistriškai atveria gabių, bet amoralių ir vertybiškai dezorientuotų žmonių pasaulį. Šiaip ar taip, instrumentinio proto ir instrumentinės moralės atvėrimas nėra vienintelis šio puikaus filmo privalumas.
1997 m. sukurtas filmas išpranašavo Billo Clintono ir Monicos Lewinsky sekso skandalo įkarštyje kilusią karinę kampaniją Jugoslavijoje (filme buvo minima Albanija). Laimei, nesu nei cinikas, nei paranojikas, nei sąmokslo teoretikas, o todėl netikiu, kad Jugoslavijos karas JAV buvo reikalingas tik dėl vidaus politikos ir skandalų glaistymo. Šito karo mūsų mieloji pacifistinė Vakarų Europa norėjo gal net labiau nei militaristinė Amerika. JAV buvo tas vėzdas, kuriuo buvo sprendžiama problema - o juk pati Europa šios problemos nenorėjo ir nepajėgė spręsti.
Bet šitas filmas pribloškė kitu savo akcentu - pasirodo, karą galima sufabrikuoti. Lygiai kaip galima taip apdoroti viešąją opiniją, kad karo būtų norima ir net geidžiama. Dirbtinai sukelk krizę, politiniam Molochui paaukok kelias ar keliasdešimt nekaltų gyvybių, padidink žmonių nesaugumo jausmą - ir visi žaibiškai, kone per naktį užsinorės ir tvirtos rankos, ir kietos retorikos, ir galbūt net karo. Žodžiu, kažkas panašaus į buvimą anapus gėrio ir blogio.
Nežinau, kiek šita schema pritaikoma realiai užsienio politikai. Iš dalies neabejotinai pritaikoma, nes dešinieji vanagai ir militaristai visada gyvena iš konfliktų ir karo, pernelyg neapsisunkindami diplomatijos ir tarptautinių santykių rebusais. Bet jei dalis to repertuaro, kurį mes matome spino daktaro ir Holivudo prodiuserio įkvėptoje kūryboje, iš tikrųjų karo metu arba jo sukėlimo pretekstu naudojama demokratinių šalių politikoje, tada mes galime ramiai konstatuoti viešosios opinijos galo pradžią (šitą, beje, Jurgenas Habermasas jau padarė).
Išvada? Paprasta - mūsų politinei analizei verkiant reikia gero lygio kultūros studijų. Neverta vengti humanistikos metodų ir prieigų politikos analizės sferoje. Studijuokime kinematografą ir reklamą, kad suvoktume, kur eina pasaulis. Studijuokime visus kultūros lygmenis taikydami pačius rafinuočiausius analizės ir interpretacijos metodus.
Tad ne tik tiksli ir savalaikė galios technologijų, kontroliuojančių struktūrų ir politinės konjunktūros analizė, bet ir su politine konjunktūra nekoketuojančios bei galios diskursų sąmoningai netvirtinančios kultūros studijos gali tapti šiokia tokia atsvara moderniajai barbarybei.
