Turbūt maloniam skaitytojui neverta net priminti, jog šį smagų klausimą puikių rusų rašytojų Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo satyrinio romano “Dvylika kėdžių” herojus, didysis kombinatorius ir lobių ieškotojas Ostapas Benderis, užduoda jo bendražygio Ipolito Matvejevičiaus Vorobjaninovo mirusios uošvienės lobių taip pat aktyviai ieškančiam dvasininkui tėvui Fiodorui.
Opiumas liaudžiai - tai Karlo Marxo brutali frazė, nukalta religijos socialinėms bei politinėms funkcijoms apibūdinti. (Tiesa, būtent taip religiją pirmasis apibūdino ne Marxas, o prancūzų švietėjas, radikalus socialistas ir kovingas ateistas Sylvainas Maréchalis, bet tiek jau to.)
Žinoma, nei Maréchalis, nei Marxas negalėjo numatyti, kad XXI amžiaus Lietuvoje ne organizuota religija, o politiniai skandalai, atitinkama smurtinių vaizdų bei kriminalinės informacijos dozė, sykiu ir smegenis plaunanti imagologų vaizdakalystė taps pačiu tikriausiu opiumu liaudžiai. Negalėjo juk didieji modernizmo ideologai ir pranašai numatyti, jog šaunaus postmoderniojo pasaulio herojais taps ne tikrovės atkerėtojai ir išlaisvintojai, o, priešingai, naujieji jos užkerėtojai, užkalbėtojai ir vaizdakaliai.
Vadinamoji Lolišvili koalicija nūdienos Lietuvos politikoje juk ir yra kone tobula mūsų politinio siurrealizmo išraiška. Sykiu joje yra kažko nenumaldomai ilfiško ir petroviško. Bene labiausiai dabartinė šalies prezidento kariauna primena “Dvylikoje kėdžių” aprašytąją “Kardo ir žagrės” sąjungą.
Ką tik Lietuvos spaudoje pasirodžiusios insinuacijos, susijusios su Prezidento Valdo Adamkaus sklypo ir namo istorija, byloja apie keletą dalykų. Viena vertus, dabartinio šalies prezidento kariauna jau pradėjo ankstyvą ir aktyvų pasirengimą būsimiesiems prezidento rinkimams. Jie aktyviai “ima” masinę opiniją ir mėgins ją totaliai užvaldyti bei kontroliuoti remdamiesi jau išmėgintais metodais - smegenų plovimu, oponentų šmeižimu ir minios instinktų provokavimu.
Kadangi jokios vaizdų ir įvaizdžių inžinierių, vaizdakalių ir viešųjų ryšių specialistų (kurie mūsuose, tiesą sakant, turbūt niekuo nesiskiria nuo paprasčiausių žmogaus sukompromitavimo specialistų, samdomų politinių pamfletistų ir paskviliantų) pastangos negali įrodyti, kad ką tik savo šaliai didelę gėdą užtraukęs ir viešos pajuokos objektu joje jau tapęs prezidentas yra ne tas pats asmuo, kurio įvaizdį jie kuria, belieka seniai išmėgintas metodas - jo priešininko sumenkinimas.
Tai bejėgiškas kerštas nesusikompromitavusiam ir nuo savo buvusio priešininko per šviesmetį nutolusiam, visiškai kitai vertybių sistemai ir kitam politinės sąmonės lygmeniui atstovaujančiam Valdui Adamkui. O kerštui tinka visos priemonės. Tiesą sakant, o ko kito gali tikėtis iš žmonių, kurie jau įrodė, kad jiems neegzistuoja jokie padorumo stabdžiai, joks garbės kodeksas ir jokios moralės normos.
Kita vertus, tai byloja apie mėginimą pagerinti po nesenų politinių skandalų stipriai pašlijusią dabartinės Prezidentūros reputaciją. Šioje vietoje vadovaujamasi senu sporte galiojančiu principu, kad geriausia gynyba - tai puolimas (beje, kas nors truputį subtiliau išmano futbolą, puikiai žino, kad tai diletantų ir neišmanėlių mėgstamas posakis - aklas puolimas gan greitai baigiasi katastrofa puolantiesiems).
Žodžiu, drąsiai fabrikuok istorijas apie žmogų, turintį nemeluotą, autentišką moralinį autoritetą - jei ir nepavyks sukompromituoti jo, tai bent jau laimėsi laiko, o ir priešo pusė tuo metu bus priversta atmušinėti atakas, tad neturės laiko kabinėtis prie tavo šeimininko. Tai itin primityvi taktika, bet norint pradėti masyvią ataką prieš politinį varžovą, kartais atrodo pravartu paleisti melo ir šmeižto papliūpą, tuo pat metu stebint viešąją opiniją ir visuomenės spontaniškas reakcijas.
Aiškinimasis, kiek toli gali eiti amoralios technikos keliu, kokią melo ir amoralumo dozę visuomenė toleruoja, ką ir kiek reikia daryti, kad priverstum savo oponentą nervintis, klysti ir išvestum jį iš pusiausvyros - ši taktika jau vėl prisiminta. Apie tą akivaizdžiai byloja naujoji melo ir šmeižto kampanija, nukreipta prieš buvusį šalies vadovą.
Vieno tik dalyko mūsų šaunieji įvaizdžio specialistai, regis, taip ir liko nesupratę. Galima apgauti šalį vieną kartą, galima apgauti ją keletą kartų, bet neįmanoma jos apgaudinėti nuolatos. Nėra tokios manipuliacijos technikos (jos neišrado net ir mūsų imagologų mokytojai Rusijoje), kuri leistų totaliai manipuliuoti visuomene pateikiant jai vien tik tikrovės reprezentacijas be pačios tikrovės. Krizių momentais, ypatingomis situacijomis ir trumpą laiko tarpą - gal. Bet ilgai ar net visą laiką - tikrai ne.
Galima apeliuoti į menkiausio išsilavinimo ir pačią depresyviausią visuomenės dalį, bet ir šita strategija bei taktika veda į liepto galą - pakanka bundančiai visuomenei tik nors kiek aktyviau įsitraukti į politinį procesą ir liumpenizacijos politikai ateina galas. Ir tada nepadės joks ciniškas šaipymasis iš išsilavinusių žmonių, apeliuojant į tamsius minios instinktus ir dedantis liaudies draugais ir gynėjais.
Šiuo požiūriu mūsų šauniųjų vaizdakalių ir įvaizdžių inžinierių dar laukia kartus nusivylimas ir iliuzijų žlugimas. Jie vis dar tiki, kad pakanka bukai ir tamsiai liaudžiai sakyti, ką ji nori išgirsti, sykiu apdalijant ją dovanomis. Sykiu jie vis dar tiki, jog žino, ko nori žmonės - žino geriau už pačius žmones. Ši apversto elitarizmo ir itin prastai užmaskuotos paniekos savo šaliai forma jau pamažu patiria fiasko, ir tai dar tik šito fiasko pradžia.
Yra tokia sena ir puiki Benedicto Spinozos įžvalga, kurią savo knygose mėgo kartoti įžymus psichoanalitikas Erichas Frommas: iš to, ką A sako apie B, mes daugiau sužinome ne apie B, o apie A.
Tad leiskite man likti optimistu. Opiumas liaudžiai gali itin brangiai kainuoti, nes anksčiau ar vėliau paaiškėja, kad juoda vis dėlto nėra balta, o balta nėra juoda. Kiekvienas išpuolis prieš pagarbos vertą žmogų yra viso labo tik kolektyvinis portretas ir tų, kurie užsako tą išpuolį, ir tų, kurie jį vykdo.
