Prieš metus Santaros-Šviesos suvažiavime garsus estų rašytojas, japonų kultūros žinovas, filosofas ir eruditas Reinas Raudas savo paskaitą pavadino „Lietuva tampa nuobodi“. Jis teigė, jog jam Lietuva (anksčiau atrodžiusi katalikiškai estetiška, kiek chaotiška, už Estiją menkiau organizuota, bet labai teatrališka ir pašėlusiai įdomi) darosi vis mažiau įdomi ir intriguojanti.
Jei anksčiau Lietuva radikaliai skyrėsi nuo savo reikšmingojo Kito (t.y. šiaurietiškai nuobodžios, liuteroniškos Estijos), tai dabar esą ji tapo tokia pati civilizuota, vakarietiška ir lengvai prognozuojama.
Mano mielas ir talentingas bičiulis Reinas Raudas tą kartą nejuokais prašovė pro šalį. Negalėjo juk jis įtarti, kad „nuobodžioji“ Lietuva patirs ir prezidentinį skandalą, ir pirmalaikius prezidento rinkimus, o svarbiausia – kad ji skils į dvi dalis, išpažįstančias dvi viena kitą radikaliai paneigiančias vertybines orientacijas.
Negalėjo juk Reinas Raudas žinoti, kad Lietuvoje netikėtai atgims reiškinys, po Antrojo pasaulinio karo puikiai suprastas bei aprašytas Frankfurto mokyklos teoretikų Theodoro Adorno ir Ericho Frommo. Jie analizavo autoritarinę asmenybę – asmenybę, bėgančią nuo laisvės ir atsakomybės, minios žmogų, siekiantį atsidavimo ir kulto objekto, o sykiu ir fiurerio valdžios bei globos – geležinio kumščio ir kietos tvarkos visose gyvenimo srityse.
Tai – sugrįžimas į vaikystę, noras būti globojamam aukštesnės ir galingesnės jėgos, sykiu išsižadant bet kokios atsakomybės už save. Autoritarinė asmenybė – tai visų pirma saugumą ir pasaulio aiškumą praradusi asmenybė, kuriai nereikia laisvės, kuriai laisvė yra nepakeliama atsakomybės našta, neįmanomai sunkus neaiškumo ir nesaugumo išmėginimas. Bėgimas nuo laisvės ir tapo tuo fenomenu, kurį ypač jautriai ir įžvalgiai aprašė Erichas Frommas.
Tik neverta šitų dalykų tapatinti su mažaisiais istorijos aktoriais – paprastais žmonėmis ar juolab kaimo ir provincijos gyventojais. Ant tėvynės išdavystės ribos balansuojančių ir su bet kuo susidėti pasiruošusių amoralių oportunistų ir bailių konformistų tarp akademikų, garsių menininkų bei viešų figūrų per pastaruosius pusantrų metų matėme tiek, kad būtų paprasčiausiai nepadoru ir net kvaila susikurti sau patogią teoriją, kad dvi Lietuvos – tai esą kaimo ir miesto Lietuva. Nuo laisvės bėga ir apie vadą svajoja visų pirma tie, kurie yra nepatenkinti esamu galios, pripažinimo ir socialinio reikšmingumo pasiskirstymu.
Laimingos tos nuobodžios ir neįdomios Vakarų Europos šalys. Kuo laimingesnė – tuo monotoniškesnė ir neįdomesnė. Turbūt šalys ir esti arba įdomios, arba laimingos. Rusija – įdomi šalis, o Šveicarija – laiminga šalis. Lietuva – įdomi šalis, o Švedija – laiminga šalis. Visos laimingos šalys laimingos vienodai, visos įdomios šalys nelaimingos savaip.
Savo komentare „Šaltoji pilietinė taika“ Audrius Matonis nūdienos Lietuvos visuomenės būklę nusakė šaltosios pilietinės taikos terminu, žaismingai perfrazuodamas šaltojo pilietinio karo terminą, kuriuo jau ne kartą buvo mėginta nusakyti Lietuvos visuomenės politinio kūno skilimą, solidarumo sunykimą ir fragmentaciją.
Ši Audriaus Matonio parafrazė primena puikaus amerikiečių rašytojo humoristo Leo Rosteno sąmojį – „Klausimas: kas yra šaltasis karas? Atsakymas: karštoji taika“. Man regis, Lietuvoje dar ilgai tęsis ne šaltoji, o karštoji pilietinė taika. Deja, apie šaltą, nuvėsusią, prozišką, lengvai prognozuojamą ir neįdomią Lietuvą galime tik pasvajoti.
O karštoji taika veikiausiai reikš, kad ir toliau rinkimų bus laukiama su tokia pačia aistra ir intensyvumu, su kuriais anoniminių internetinių komentarų autoriai laukia naujosios savo aukos – jiems nėra to, ko nebūtų galima iškeikti ir iš ko nebūtų galima pasityčioti.
Tik skirtumas čia būtų tas, kad save gerbiantis žmogus su anoniminiais komentatoriais niekad nepradės diskutuoti. Tai principo reikalas – diskutuoti su internetiniu anonimu yra tas pats, kas diskutuoti su užrašu ant viešo tualeto sienų, skelbiančiu visą rūsčią ir iki tolei nežinotą tiesą apie tave. O su keršto ir neapykantos balsuotojais gyventi ir sugyventi kažkaip reikia – vardan visuomenės, šalies ir jos ateities.
Vargu ar tenka abejoti, kad rudens rinkimai į seimą greičiausiai vėl taps socialinio keršto aktu. Bus keršijama visiems ir viskam – valdžioje esantiems ir buvusiems, „elitui“ ir Adamkui, gyviems ir dar negimusiems. Neapykanta savo pačių valstybei, sutapatintai su keliomis politinėmis partijomis, seimu ir prezidentūra, byloja apie tai, kad socialinio keršto ir savidestrukcijos potencialas mūsų visuomenėje yra pasiekęs pavojingą ribą, po kurios jau gali sekti organizuoto politinio gyvenimo ir moderniosios visuomenės formų atmetimas.
Ir vis dėlto Valdo Adamkaus pergalė prezidento rinkimuose bei jo sugrįžimas į šalies vadovo postą palieka viltį, kad bus siekiama pilietinės santarvės ir pilietinio solidarumo restauracijos. Adamkui šį kartą bus nepalyginamai sunkiau nei tada, 1998 metais, kada jis simbolizavo didįjį integracijos į Europą ir visą Vakarų prekybos bei saugumo sistemą projektą, o kartu ir su juo susijusias viltis – saugumą, aiškumą ir užtikrintumą.
Lietuvos antivalstybinės jėgos ir Rusijos specialiosios tarnybos padirbėjo iš peties, kad žmonių protai būtų maksimaliai sujaukti ir kad jie entuziastingai rinktųsi jų valstybę ir visuomenę atvirai žeminančius kvislingus bei jų šeimininkus. Adamkus negali tikėtis sėkmės ir pasitikėjimo, jei jis bent iš dalies neįveiks grėsmingos prarajos, atsivėrusios tarp vakarietiškosios, demokratinės Lietuvos ir antivakarietiškos bei antidemokratinės jos dalies.
Laimei, Adamkus gali šitą padaryti, kadangi jis yra moderatas – ne radikalių idėjų ir laikysenų, o nuosaikios ir taikingos linijos šalininkas. Kita Adamkaus stiprybė visada buvo ir tebelieka jo nemeluota, autentiška pagarba žmonėms ir asmens patrauklumas. Nė neminiu pačios stipriausios Adamkaus pusės – vakarietiškos laikysenos ir oraus, solidaus savo valstybės reprezentavimo.Kita vertus, Adamkui kyla ne tik galimo naudojimosi ir manipuliavimo juo pavojai, slypintys jo aplinkoje, bet ir kita grėsmė, kurią kelia akivaizdi visos politinės sistemos krizė, grasanti peraugti į visišką jos kolapsą.
Jei Adamkus neturės daugiau su kuo bendradarbiauti ir jei jam po Seimo rinkimų teks dirbti visų pirma su Darbo partija (apie kurią Europos parlamentas savo nuomonę jau išsakė, atsisakydamas šią partiją traktuoti kaip konvencinę ir priskirdamas ją mišriai neaiškių ir populistinių partijų grupei), Adamkus neretai bus priverstas daryti nuolaidas brutaliai ir jokios politinės etikos neišpažįstančiai jėgai.
Ši jėga, jei Adamkui neužteks ryžto kartas nuo karto priminti savo nepriklausomybę ir šalį konsoliduojantį vaidmenį, gali mėginti jį menkinti, žeminti, gal net politiškai izoliuoti ir marginalizuoti.
Todėl Adamkui be galo svarbu neprarasti ryšio ne tik su atpažįstamomis, klasikinio politinio spektro politinėmis partijomis, bet ir su pavieniais rimtais politikais, tapusiais tikrais valstybininkais. Tarkim, jam praverstų rimtesnis dialogas ir bendradarbiavimas su solidžiu ir aukšto lygio politiku tapusiu Artūru Paulausku.
Prisimenant neseną Tomo Venclovos pastabą, kad viena iš rimčiausių Lietuvos bėdų yra ta, jog šalyje per keturiolika metų taip ir nesusiformavo tikra politinė klasė, kurios dėka rinkimai taptų normalia procedūra, o ne valstybės išlikimo drama bei kova už socialinę ir pilietinę taiką, būtų galima palinkėti Adamkui kaip galima rimčiau susitelkti ties šia problema – galimas daiktas, inicijuojant naujus socialinės ir politinės analizės centrus bei remiant jaunus ir gabius politikus.
Bet svarbiausia Adamkaus misija neabejotinai bus darbas pilietinės visuomenės telkimo bare. Neturėkime iliuzijų, kad pažeista ir fragmentuota mūsų visuomenė greitai sugrįš į nors minimalią solidarumo būklę. Bet karštoji pilietinė taika vis dėlto palieka viltį, kad ilgainiui gali stiprėti ir tarpusavio pasitikėjimas, pasitikėjimas valstybės institucijomis bei pilietinis solidarumas.
Ar laiminga yra šalis, kuri turi herojų? Ar, priešingai, nelaiminga yra šalis, kuriai reikia herojų? Adamkus turėtų būti laimingas, jei Lietuva po jo prezidentavimo taptų nuobodi. Ir jei po jo prezidentavimo mums daugiau nebereikėtų savo gyvenimo ir šalies ateities taip stipriai sieti su vienu žmogumi.
Jei po jo prezidentavimo Lietuvai, duokdie, daugiau nebereikėtų gelbėtojų, kankinių ir šventųjų, prieš kuriuos tektų dramatiškai telktis visai mąstančiai ir civilizuoto gyvenimo normas išpažįstančiai šalies daliai.
