Didžiojo Chamo atėjimas
Pastaruoju metu apie chamus ir chamizmą rašoma itin daug. Ką gi, tai nenuostabu – gyvename ypatingo chamizmo suvešėjimo ir aktyvaus jo kultivavimo laikotarpiu. Lietuvoje prasidėjo pats tikriausias chamų atgimimo laikotarpis.
Tiesą sakant, chamų epocha prasidėjo dar apie 1917 metus. Ne veltui Dmitrijus Merežkovskis bolševikinio perversmo Rusijoje išvakarėse pranašavo Didžiojo Chamo atėjimą, o Michailas Bulgakovas savo nemarioje „Šuns širdyje“ pavaizdavo naują žmonių padermę, kurią savo ir visos žmonijos nelaimei išveda mokslininkai. Profesoriui Filipui Filipovičiui Preobraženskiui špygą į veidą kišantis Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas ir yra revoliucijos bei mokslo pagimdytas Didysis Chamas.
Jis neturi draugų ir autoritetų. Chamas, išpažįstantis moralinius autoritetus ir vertybes, nėra tikras chamas. Profesorius Preobraženskis ilgainiui supranta, kad Šarikovas tik iš pradžių imsis karo prieš buržuazijos ir inteligentijos likučius. Kai nebeliks su kuo kariauti išorėje, jis imsis savosios kastos, o gal net ir vyresnybės. Išmuš ir agresyvaus bukumo kupino, bet savimi patenkinto Švonderio valanda – tik pastarojo ribotumas jam neleidžia šito suvokti.
Iš tikrųjų, chamas prieš nieką nesustoja. Tai žmogus be stabdžių. Biblinis Chamo (Hamo) vardas primena istoriją apie antrąjį Nojaus sūnų, jaunesnįjį Semo (Šemo) ir vyresnįjį Jafeto brolį, išniekinusį (biblijos komentatoriai spėja, kad išprievartavusį) savo tikrą tėvą. Vėliau šis vardas virto bendriniu daiktavardžiu, žyminčiu nejautrų ir brutalų žmogų, galintį viešai niekinti ir įžeidinėti kitus žmones.
Kito atmetimas
Tad nesistebėkime, kad chamizmo šioje Europos dalyje gerokai daugiau, nei Vakarų Europoje. Chamai visada simbolizuoja ir praneša apie viešosios erdvės degradaciją ir pabaigą. Išnyksta riba, skirianti žmogaus elgesį privačioje sferoje nuo elgesio viešumoje.
Iš esmės chamizmas ir reiškia ribos tarp privatumo ir viešumo nutrynimą. Chamas apskritai negerbia viešumo ir privatumo – nei savo paties, nei svetimo. Chamas viešumoje elgiasi taip, tarsi jis kalbėtųsi privačioje aplinkoje su savo artimaisiais ir bičiuliais arba sėdėtų pusgirčių vyrų kompanijoje. Manieros ir žodynas nekinta – chamas yra socialumą jei ir ne visiškai pamynęs, tai bent jau itin susiaurinęs ir suprimityvinęs žmogus.
Chamui nebelieka jokios paslapties kitame žmoguje. Chamas, žvelgdamas į kito žmogaus veidą, niekada jame neįžvelgs to, kas turėtų sukelti pagarbą – pagarbą tam, ką ne mes sukūrėme ir ko buvimas skiriasi nuo mūsų buvimo pasaulyje. Chamui ir žmonių asocijavimosi galia nieko nereiškia – jis nesupranta, kad žmonių socialumas ir ryšio tarp jų galimybė yra aukštesnės už mus jėgos paliudijimas.
Viešumos paneigimas
Ne veltui anglų kalbos žodis civility (kilęs iš lotyniško civitas, kuris reiškia ir miestą, ir visuomenę, ir valstybę – kitaip tariant, pačius civilizacijos pamatus), nusako mandagumą ir pagarbų santykį su sociumu. Šis žodis savo šaknimi yra tiesiogiai susijęs su būdvardžiu civil – pilietinis (-ė). Mandagumas yra socialumas.
Štai šita dimensija yra absoliučiai svetima chamui. Chamas nesuvokia, kuo privatus elgesys savo normomis ir formomis skiriasi nuo viešo elgesio. Jei prie kitų žmonių krapštomasi nosį, keikiamasi, agresyviai ir nuo galvos iki kojų nužiūrinėjami praeiviai arba aplinkiniai, tai reiškia tik viena – tokie žmonės yra menkai socializuoti, o jų galimybės įsisavinti ir išlaikyti civilizacijos normas ar juolab palaikyti civilizuoto gyvenimo formas yra, švelniai tariant, minimalios.
Beje, tai anaiptol ne visada susiję su mokslo cenzu ir formaliu išsilavinimu – mūsų šalyje yra pilna iš esmės asocialių žmonių, turinčių ar įsigijusių mokslo laipsnius. Mokslingų ir laipsniuotų chamų turime per akis, tad būtų komiška pulti ieškoti chamizmo tik pačioje brutaliausioje socialinėje aplinkoje. Jo apstu ir ten, kur nuoširdžiai tikima savo išskirtinumu ir pačiu aukščiausiu statusu.
Jei prie kitų žmonių elgiesi taip, tarsi jų nebūtų, vadinasi, degraduoji juos iki gamtos objektų lygio. Kita vertus, civilizacijos normas ir vertybes giliai internalizavęs žmogus ir likęs vienas niekada nesulaukėja bei fundamentaliai nepakeičia savo elgesio.
Šiuo požiūriu tikru civilizacijos principo triumfu laikytinas Danielio Defo (Daniel Defoe) kelionių romano „Robinzonas Kruzas“ (Robinson Crusoe) herojaus elgesys. Juk Robinzonas simbolizuoja civilizacijos triumfą prieš barbarybę – net ne todėl, kad Robinzonas turi ginklų ir darbo įrankių, kurie leidžia medžioti, suręsti namą ar išskaptuoti valtį, o todėl, kad jis nuolat dėvi drabužius, prižiūri savo kūną ir kultivuoja savo sielą bei asmenį malda, skaitymu ir rašymu.
Net kai Robinzonas išgelbėja nuo kanibalų Penktadienį ir paverčia jį savo draugu, jam tai nereiškia naujo savojo socialumo atradimo ar grįžimo prie jo – Robinzonas yra išlaikęs visuomenę savyje kaip normų visetą ir civilizacinę dimensiją. Ir būdamas vienas, likęs gamtos prieglobstyje, jis nepaneigia viešumos.
Viešosios erdvės degradacija
Kaip minėta, chamų dauginimasis simbolizuoja viešosios erdvės degradaciją. Kažkas išsiderina visuomenės gyvenime – tą išsiderinusį elementą netrunka pastebėti chamai, kurie genialiai jaučia, kada žmonės pavargsta nuo konvencijų, dviprasmybių, neaiškumų ar tiesiog kada jie užsinori atmesti jiems svetimas ir prie jų gyvenimo neprigijusias taisykles.
Tada ir pasipila aplinkinių „tujinimai“ bei elgsena, kurios esmė slypi principe, jog turimas galios kiekis arba buvimas valdžioje tave automatiškai daro ir vyresniu amžiumi (net jei ir esi jaunas žmogus), ir autoritetu. Privestas iki logiškos baigties, šis principas virsta pagrindiniu kriminalinio pasaulio orientyru – ten turimas jėgos ir įtakos kiekis tave daro ir vyresniu, ir autoritetu.
Viešosios erdvės degradacija neretai sutampa su jos kriminalizacijos apraiškomis. Šitą mes jau matėme Lietuvoje. Po apkaltos nušalinto prezidento Rolando Pakso aplinka ir jos žodynas bei politinis elgesys buvo tobulas pavyzdys, kaip žaibiškai gali degraduoti viešoji erdvė ir kaip šitą gali iškart pajusti kriminalinis elementas bei chamai.Šitie žmonės – nesvarbu, kokios jų kvalifikacijos ir mokslo cenzas, vienas kitą pajunta iš tolo, vos ne pagal frenologinį tipą. Taip vienas aferistas užuodžia kitą aferistą, o nusikaltėlis – kitą nusikaltėlį. Jokio skirtumo, kokios jų profesijos ir biografijos. Juk chamai lengvai pranoksta klasės, rasės ir tautybės ribas.
Ne vietoje įterpsiu pavyzdį iš Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo nemaraus romano „Aukso veršis“ (ne vietoje todėl, kad mano minimi asmenys tikrai nenusipelno lyginimo su mielais šio romano personažais). Susipažinęs su Šura Balaganovu, Ostapas Benderis mandagiai pastebi, jog apie Šuros profesiją jis nieko neklausinės – juk ir taip aišku, kad intelektuali ir greičiausiai susijusi su teistumu. Ostapas protu ir širdimi pajunta, kad ne bet kas gali būti leitenanto Šmito sūnumi. Jei, kaip paaiškėja, jų yra ir daugiau – ką gi, tada leitenanto Šmito palikuonys turi gerbti vienas kitą.
Kad ir kaip būtų, gerai veikiančioje, neišsiderinusioje viešojoje erdvėje net ir didžiausi chamai nedrįstų viešai įžeidinėti moralinį autoritetą turinčių žmonių. Bet turėdami itin aštrią socialinę intuiciją ir puikiai jausdami, kam, ką ir kada galima sakyti, chamai netrunka pajusti, kada jų žodynas nebešokiruos ar bent jau nesusilauks stiprios reakcijos, o gal dar ir padidins gerbėjų gretas.
Kuklus chamų žavesys
Pakanka prisiminti R. Pakso patarėją Gintarą Šurkų, viešai įžeidinėjusį šalies prezidentą Valdą Adamkų ir vadinusį jį pensininku. Lygiai tą patį dabar daro Viktoras Uspaskichas. Jie šitą darė ir tebedaro ne vien iš savo autentiško chamizmo ir nemeluotos, tikros nepraustaburnystės – tai yra ir žvalgybinis veiksmas, leidžiantis išsiaiškinti, kiek toli siekia viešosios erdvės degradacija.
Klausimas čia kyla, ne ką galima ir ko negalima sakyti bei daryti, bet veikiau ar dar liko kas nors, ko nebūtų galima sakyti ir daryti? Chamai yra ne tik destruktyvusis viešojo gyvenimo elementas, bet ir visuomenės patiriamų krizių bei sukrėtimų kamertonas. Chamų gausa ir atvirumas viešojoje erdvėje yra tas kriterijus, pagal kurį galima spręsti apie šalyje veikiančių normų ir institucijų įsisavinimo laipsnį, jų laikymąsi, funkcionavimą arba atmetimą.
Viešumos chamų politinio dauginimosi ir populiarėjimo procesas signalizuoja visuomenėje mėginamos įdiegti vertybių sistemos atmetimą ir sykiu visuomenės silpnumą. Jei galima nebaudžiamai žeminti kitą žmogų dėl jo kilmės, tautybės ar privataus gyvenimo niuansų, tai byloja tik apie aplinkos nejautrumą.
Liūdniausia būna net ne tada, kada išgirsti chamo maurojimą ant kito žmogaus arba pamatai sardoniškas grimasas, lydimas kitą asmenį žeminančio teksto. Juk chamai, dažniausiai patys šito nesuvokdami, virsta savo žmogiškosios esmės arba gražesnės praeities karikatūromis, savo rankomis sunaikindami tai, kuo jie galėjo būti. Liūdniausia būna tada, kada chamizmas nieko nebestebina ar net virsta normaliu dalyku.
Bejuokindami ir besmagindami aplinką chamai sunaikina taisykles, be kurių neįmanoma civilizuota politika ir visuomenė. Štai čia ir slypi tikrieji kuklaus mūsų chamų žavesio pavojai.
Privatumo nykimas
Vis dėlto negalima chamizmo plitimo Lietuvoje suvesti vien į mūsų politinės sistemos bei viešosios erdvės krizę. Esama ir kitų aplinkybių, kurios niekaip neapsiriboja vien Lietuva. Viena iš giluminių chamizmo suvešėjimo mūsų visuomenėje priežasčių yra tai, ką Jurgenas Habermasas (Jürgen Habermas) pavadino privačios sferos kolonizacija.
Reikalas tas, kad mūsų akyse baigia sunykti ir pradingti privatus gyvenimas ir jo neliečiamybė. Prekybos centruose ir oro uostuose, visiems girdint, mobiliais telefonais su savo artimaisiais ir bičiuliais garsiai besišnekučiuojantys žmonės, vos ne kiekvieną savo intymaus gyvenimo detalę interviu narstančios paauglių ikonos ir populiariosios kultūros herojai, į realybės šou besiveržiantis kolektyvinis niekas, tikintis, jog masių dėmesio ir TV dėka taps kažkuo ir vardan to pasiryžęs televizijos ekrane daryti bet ką – visa tai byloja apie dar vieną terpę, gerokai masiškesnę ir gyvybingesnę, nei mūsų provincialūs politiniai chamai.
Štai šita terpė itin galingai stimuliuoja chamizmą. Šioje terpėje chamas yra savas, joje jis tampa herojumi. Tad ne tik mūsų struktūrinė politikos krizė ir viešojo gyvenimo nuosmukis, bet ir privataus gyvenimo bei individo neliečiamybės paaukojimas rinkos ir masinės kultūros dievams atvedė chamus į lietuviškąjį galios ir prestižo olimpą.
Chamai tarpsta ten, kur iš privataus ir viešojo gyvenimo lieka tik iškabos ir tuščios frazės. Ribų nutrynimas tarp šių sferų ir pagimdė Naująjį Chamą, kurį pastatyti į vietą gražiajai, civilizuotajai Lietuvai bus labai nelengva. Gali būti, kad tai pareikalaus ne mažesnių pastangų už tas, kurios atvedė mūsų šalį į Europos Sąjungą ir NATO.
Sekanti pakopa neabejotinai bus ne tik šalies interesų, jos nepriklausomybės bei individo ir visuomenės laisvės gynimas, bet ir sunki kova su savąja barbarybe.
Dienraštis „Klaipėda“ (www.klaieda.daily.lt)
