Skaitai komentarus, kuriuose iš Arnoldo Schwarzeneggerio pergalės Kalifornijos gubernatoriaus rinkimuose mūsų videopolitikos, mitokūros ir animacinio mentaliteto metrai daro išvadas apie ideologijų mirtį (http://www.omni.lt/index.php?base/z_125025) Vakaruose, ir supranti jau iš pirmojo sakinio – tai žmonės, kurie apie Vakarų pasaulį žinių semiasi tik iš spaudos ir interneto.
Neįrodinėsiu, kad jau pats toks politinis diskursas bet kokioje padorioje Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos kompanijoje nuskambėtų mažų mažiausiai kaip nesusipratimas. Jei feminizmas ir kultūrinės studijos bei jų santykis su nūdienos socialine teorija mūsų mitokūrininkams atrodo nesusijęs su ideologijomis ir jei nūdienos Vakarų šalių politikų požiūriai į tikslus ir spontaniškumą visuomenės gyvenime, skurdą, konkurencingumą, aukštąsias technologijas, globalizaciją, imigraciją bei švietimą jiems taip pat atrodo nieko bendra neturintys su politinėmis vertybėmis ir ideologijomis, tai diskusiją šioje vietoje būtų galima ir baigti. Argi verta ginčytis su žmonėmis, apie nūdienos Vakarų gyvenimą sprendžiantiems iš televizijos, kino filmų ir tabloidų?
Dar daugiau, tai dvelkia agresyvia kultūrine ir politine mažaraštyste, kad ir kiek ji būtų dangstoma arogancijos ir visagalybės vualiu. Ir tikrai neverta šaipytis iš politologų, analizuojančių politinės kairės ir dešinės įtaką visai moderniajai vertybių ir idėjų konfigūracijai. Jiems reikia analizuoti tai, kas yra anapus videopolitikos ir animacinių herojų konstravimo rūpesčių.
Beje, būdamas Jonathano Swifto gerbėjas ir neblogas žinovas, priminsiu, jog ne Laputoje buvo svarstoma politinės dešinės ir kairės problema, o Liliputijoje, kur varžėsi kiaušinio drūtgalio ir smailiojo galo mušimo partijos (taip Swiftas šaipėsi iš Anglijos torių ir vigų, beje, pats pabuvojęs ir vienoje, ir kitoje partijoje).
Bet tiek jau to – tai detalės. „Guliverio kelionėse“ aprašytoje Lagado akademijoje daug įdomesnis šauniesiems mitokūrininkams būtų eksperimentas mokslininko, iš žmogaus ekskrementų spalvos bei konsistencijos pasišovusio atspėti, kas rezgia sąmokslus prieš valdovą. Štai čia jau, kaip pasakytų nemarusis didysis kombinatorius Ostapas Benderis iš Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių“, viskas arčiau kūno.
Mūsų videopolitikos ir mitokūros metrams tai jau turėtų būti gerokai aktualiau. Juk jiems jų pačių visuomenė atrodo arba masė kretinų (ką gi ne filosofinės hermeneutikos, o reklaminės-politinės manipuliacijos kontekste reiškia pati mitokūros sąvoka – negi šitie žmonės rimtai įtikėjo, kad visa jų visuomenė tėra tik pasyvūs politiniai kretinai, nieko daugiau nedarantys, tik laukiantys reklaminių klipų ir telekomiksų?), arba priešų, kuriems reikia neleisti ramiai gyventi – žinoma, iš principo ir vardan meno, o ne iš kerštingumo...
Toks mąstymas nusipelno ne tik poleminio rašinio, bet ir rimto psichoanalitikų dėmesio. Pasakysiu tik tiek, jog jis išduoda tiek didybės maniją, tiek menedžerinį elitarizmą, tiek nevykusiai užmaskuotą panieką savajai visuomenei. Bet gal tuo šią temą gvildenti aš ir baigsiu – pagaliau, tai ne mano problema.
Nesu politologas, bet vis dėlto – žiupsnelis politinės teorijos. Politinė dešinė ir kairė yra susijusios su valstybės ir visuomenės santykio, galios ir tikėjimo, galios distribucijos bei legitimumo, tradicijos, normų ir vertybių, o galiausiai – individo ir bendruomenės santykio atvėrimu, perskyromis ir kvalifikacijomis.
Vertėtų prisiminti ir lojalumo bei nesutikimo, politinės valios, protesto, alternatyvos, įtampų tarp reformų ir tradicijos, o taip pat ir politinės bei moralinės vaizduotės svarbą moderniojoje intelektualinėje kultūroje ir politikoje. Ir čia be dešinės ir kairės sąvokų būtų itin sunku apsieiti.
Žodžiu, jei manoma, kad galima aukštos organizacijos socialinį gyvenimą ir kodifikuotą istorinę kultūrą paaiškinti eliminuojant atramines moderniąsias sąvokas ir pasitelkiant reklamą, mitokūrą bei populiariąją kultūrą, belieka tokio sumanymo autoriams tik palinkėti sėkmės. Jei jiems nieko nesako visą skaitančią Europos publiką palietę debatai apie vidurio kelio paieškas Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijos įvykius paskutiniųjų prezidento rinkimų metu, tada diskusija ir vėl netenka jokios prasmės.
Taip, ekskliuzyvinių ideologijų laikai tikrai praėjo. Niekas, išskyrus kokius ideologinius dinozaurus, nebetiki didžiosiomis alternatyvomis liberalinei demokratijai, laisvos rinkos ekonomikai, privačiai nuosavybei ir Vakarų vaidmeniui moderniajame pasaulyje.
Bet juk egzistuoja politinės ideologijos, kurios neleidžia galutinai išsigimti procedūrinei demokratijai ją paverčiant tik „money talks“ tipo korupcijos ir šantažo, o taip pat ir mitokūros bei videopolitikos terpe. Be to, egzistuoja ir latentinės ideologijos, turinčios netiesioginį politinį santykį su galios ir tapatybės sfera.
Tad Arnoldo Schwarzeneggerio pergalė JAV reiškia ne daugiau, nei savo laiku reiškė aktoriaus Ronaldo Reagano pergalė iš eilės dviejuose JAV prezidento rinkimuose. Vieša paslaptis, kad tokie aktoriai kaip Clintas Eastwoodas ir Robertas Redfordas daug kartų buvo minimi tarpe tų, kurie panorėję būtų galėję tapti JAV politikos megažvaigždėmis.
Na ir ką tai įrodo? Ogi tą, kad rinkėjai kartas nuo karto baudžia politikus už jų atotrūkį nuo rinkėjų bei aroganciją balsuodami už, atrodytų, antipolitikus. Schwarzeneggerio atveju ne paskutinį vaidmenį dar suvaidino ir pati valstija bei jos buvusio gubernatoriaus problemos.
Tai įvyko net Amerikos mastu itin turtingoje, daugiarasinėje ir daugiakultūrinėje Kalifornijoje. Jokioje kitoje JAV valstijoje, ypač kur nors giliau į buvusių konfederatų valstijas ir Pietus, to turbūt niekada nebūtų įvykę. Tad neverta kalbėti apie penkiasdešimt skirtingų jurisdikcijų turinčią Ameriką taip, tarsi ji būtų unitarinė valstybė. Kita vertus, iš Grazo kilusio kultūristo (beje, simpatingo ir atviro žmogaus) pergalė nebe pirmą kartą daug ką pasako apie Ameriką, nepaisant visos antiamerikietiškos europiečių isterijos.
Kad ir kaip būtų, Schwarzeneggerio pergalė Kalifornijoje pati savaime tikrai nežada laimingos ateities Lietuvos videopolitikos, mitokūros ir animacinio mentaliteto metrams. O jei jie mano kitaip, ką gi – tada mes turime reikalą su tokia įkvėpta ir beribe fantazija, prieš kurią beviltiškai nublanksta ir „Terminatoriaus“ scenaristų vaizduotė.
