Algirdo Brazausko atsistatydinimas netruko žiniasklaidoje susilaukti skambaus „eros pabaigos“ apibūdinimo. Nežinia, ar galima šitą atsistatydinimą imti už gryną pinigą.
Tiesą sakant, nenustebčiau, jei po metų ar dviejų sužinotume, kad valstybė dar kartą atsidūrė ant pražūties slenksčio ir kad ją išgelbėti gali tik amžinasis premjeras. Kita vertus, jis gali tapti laikina ir patogia širma, slepiančia vidinį socialdemokratų idėjinį ir vertybinį konfliktą.
Juk 1998 metais Algirdas Brazauskas taip pat atsisveikino su didžiąja politika ir išmintingai pastebėjo, jog atėjo laikas savo žodį politikoje tarti kitos kartos ir kitokios patirties žmonėms. Niekas neabejojo, kad tai buvo ne šiaip politiko, o valstybės veikėjo gestas. Jei A. Brazauskas būtų ištesėjęs savo žodį, tokia politine išmintimi ir taktu jis būtų nuginklavęs ir ilgam nutildęs net pačius aršiausius savo kritikus.
Bet stebuklo neįvyko ir lietuviškosios Realpolitik kolosas netruko sugrįžti į sistemą. Kad ir kaip būtų, tai buvo jau nebe „pirmasis“ A. Brazauskas, kartas nuo karto blykstelėdavęs charizma ar kilnesniais gestais bei šiltesniais komentarais. (Pakanka prisiminti A. Brazauską, Izraelyje pabučiavusį prieš jo vizitą demonstravusį žmogų – šitas gestas sujaudino ir nuginklavo visus oponentus.)
Tai buvo visai kitas politikas, sugrįžęs į finansinės ir politinės galios paskirstymo centrą atlikti konkrečių darbų. Jo naujoji reputacija puikiai sutilpo santrumpoje AMB – niekas taip nebūtų pavadinęs A. Brazausko nei 1992, nei juolab 1998 metais. „Antrojo“ A. Brazausko, arba AMB, ir žmogiškas elgesys stipriai pakito.
Absoliučiai proziško, lengvai prognozuojamo ir visus valstybininko laikysenos likučius praradusio premjero reakcija į kritiką darėsi vis simptomiškesnė – į ją būdavo atsakoma atvira arogancija, nepagarba spaudos atstovams arba negrabiu ir neskoningu humoru. Viena vertus, elgesio pokyčiai nesunkiai paaiškinami – A. Brazauskas buvo įgijęs tiek galios, kiek jau seniai jos neturėjo.
Kita vertus, šie pokyčiai atspindėjo ir naująjį nomenklatūros gimimą, arba jos antrąjį gyvenimą. Lygiai kaip ir šalies universitetuose, buvę partorgai ir komjaunimo veikėjai 1990 metais nuščiuvo. Jiems sekėsi atgimti kitais pavidalais – jie tapo verslo ir žiniasklaidos magnatais, valdininkais, jų ryšiai ir politikos naujokus gerokai pranokstanti socialinė organizacija leido jiems įgyti maksimalią įtaką Lietuvoje.
Bet į ką jau ką, o į moralinę lyderystę jie kurį laiko niekaip negalėjo pretenduoti. Tam reikėjo, kad jų biografijas ir praeitį užmirštų bent jau jaunesni žmonės, kuriems nomenklatūra yra jau nebe sovietiniai mastodontai ir ideologinės fosilijos, o viso labo tik administratorių ir vadybininkų klasės atstovai. Mėginimas įgyti moralinį autoritetą ir pasiekti realią moralinę lyderystę nomenklatūrai tapo neįveikiamu uždaviniu.
Jie juk – funkcionieriai, geri derybininkai ir rūmų intrigantai, o ne lyderiai. Tad reikėjo perrašyti savo biografijas ir ideologiškai „rutinizuotis“, ištirpti praktikoje ir visai neminėti idėjinių bei vertybinių ginčų. Štai toks absoliutus pragmatizmas ir cinizmas, lydimi Lietuvai tarptautinę gėdą užtraukusio archyvų įstatymo, atimančio iš istorikų galimybę tyrinėti vakarykščių ir dabartinių partinių bonzų biografijas, ir tapo skiriamaisiais nomenklatūros atgimimo bruožais.
Tiek A. Brazauskas, tiek nomenklatūra demokratijos esmės taip ir liko nesupratę. Jiems demokratija buvo ir tebėra iš esmės svetimas, bet juridiškai, deja, neišvengiamas procedūrų rinkinys, kuriuo tenka legitimuoti savo valdžią. Liberaliosios demokratijos esmės – viena kitą stabdančių ir sulaikančių jėgų, politikos policentrizmo, apskritai vieno stipraus centro idėjos atsisakymo, demokratinės kontrolės ir pilietinės visuomenės – nomenklatūra niekada nesuprato.
Ir šiandien nesupranta. Tą pačią dieną, kai A. Brazauskas nuvežė šalies prezidentui savo atsistatydinimo raštą, jis buvo paklaustas žurnalistų, kas jam trukdė dirbti. A. Brazausko atsakymas buvo stulbinantis. Pasirodo, trukdė ir Seime esantys, ir už jo ribų atsidūrę politikai. O svarbiausia – trukdė kažkokie neaiškūs institutai, kuriuose dirba po du tris žmones, kurie viską aplink kritikuoja ir kurie tariasi atstovaują visuomenei. Argi tikroje demokratijoje, retoriškai klausė buvęs premjeras, tai būtų įmanoma?
Štai čia yla ir išlenda iš maišo. Nuo tokių apgailėtinų insinuacijų, aiškiai nukreiptų prieš Pilietinės visuomenės institutą ir kitas pilietines organizacijas, lieka tik žingsnelis iki Vito Tomkaus ir „Respublikos“ lygio paskvilių apie „sorosologus“. Bet juk kažkiek proto turintis cinikas pats žino, kad kalba niekus ir netiki tuo, tiesiog atlieka užduotį ir dirba savo darbą. Jei A. Brazauskas nėra cinikas, kuo gi tada laikyti aukštą politiką, nuoširdžiai tikintį tokiais dalykais?
Nenuvertinu A. Brazausko, lygiai kaip nenuvertinu ir tų jo partijos narių, kurie yra pajėgūs vykdyti daugmaž civilizuotą politiką. Praktinės ir funkcinės politikos, arba valdymo ir administravimo, sferoje jie buvo ir tebelieka profesionali bei ganėtinai efektyvi jėga, nuveikusi daug gerų darbų.
Bet idėjų politikos lygmenyje nesu socialdemokratų simpatikas Vakaruose, todėl dar skeptiškiau žvelgiu į šį pavadinimą prisiėmusią, bet jo nepateisinusią korupcinio kapitalizmo ir nomenklatūros partiją Lietuvoje. Žinoma, šito netaikau garbingiems minėtosios partijos atstovams.
Nesu genties ar klano žmogus, todėl niekšas iš ideologiškai artimesnės stovyklos man niekada netaps kuo nors pranašesniu už svetimai ideologijai atstovaujantį niekšą. Man kompetentingas ir padorus kitamintis visada bus simpatingesnis už formaliai tarsi savą, bet agresyvų ir rėksmingą primityvą, prisiekinėjantį ištikimybę tam, kuo aš pats tikiu.
Kitaip tariant, protingas ir doras socialdemokratas man visada kels didesnę pagarbą, nei kvailas ir amoralus konservatorius ar liberalas. O protingas ir doras politikas, nesvarbu kuriai partijai jis priklausytų, niekada principų ir idėjų giminystės (moralinio ir idėjinio artimumo) nekeis į klikos logiką.
Todėl ir manau, kad kai paaiškės, kas jungia dabartinius socialdemokratus ir jų koalicijų partnerius, bus galima pasakyti, ar baigėsi A. Brazausko (arba nomenklatūros) era Lietuvos politikoje.
Dienraštis „Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
