Pirma, šią savaitę ėmus ryškėti finansinių institucijų problemoms už Atlanto, kritikos strėlės nukrypo į centrinius bankus. Esą tai įvyko dėl per daug „vanagiško“ palūkanų normų kėlimo.
Tačiau „Silicon Valley Bank“ (SVB) ir „Signature Bank“ žlugimas buvo užprogramuotas kur kas anksčiau. Jį paskatino ne centrinių bankų pradėta kiekybinio griežtinimo politika, o jau prieš dešimtmetį pigių pinigų srautų pagalba pradėtas pūsti finansų rinkos burbulas.
Nuo finansų krizės 2008 m. iki kovido pradžios pinigų kiekis (M3) JAV padidintas dvigubai, nuo 8 trln. iki 15 trln. JAV dolerių. Per dvejus pandemijos metus jis išaugo nuo 15 iki 21 trln. JAV dolerių.
Centriniai bankai bazines palūkanų normas laikė itin žemame lygyje nuo pat 2008 m. finansų krizės laikotarpio. Pandemijos laikotarpiu, siekdami skatinti ekonomiką jie itin suintensyvino obligacijų supirkinėjimo mastą.
Štai, JAV Federalinio rezervo vertybinių popierių portfelis per pandemiją išaugo dvigubai. Tai reikšmingai prisidėjo ir prie tokių finansinių įstaigų kaip SVB sėkmės.
Per pastaruosius trejus metus šio banko akcijų vertė išaugo trigubai ir tada sprogo. Sprogimo būtų buvę galima išvengti, nepučiant burbulo. Todėl problemos ištakos iš tiesų yra ne palūkanų normų didinimas, o prieš tai vykdyta kiekybinio skatinimo politika.
Rinkų dalyviai suskubo prognozuoti, kad dėl finansų sistemos perturbacijų JAV, atslūgs ir griežtas ECB tonas. Tačiau čia išryškėja ir antroji šiuolaikinės pinigų politikos problema.
Centriniai bankai palūkanas nustato pagal infliacijos tendencijas, yra išsikėlę 2 proc. vidutinės metinės infliacijos tikslą. Todėl pinigų skolinimosi kaina euro zonoje nustatoma pagal tai, kiek nuo paties ECB suformuoto tikslo skiriasi reali kainų dinamika.
Dabar, pagal naujausias centrinio banko prognozes, numatoma, kad dar 2025 m. vidutinė metinė infliacija sudarys 2,1 proc. Tai reiškia, kad palūkanų normų kėlimą monetarinės politikos formuotojai ir toliau laikys reikalingą.
Rinkos sąlygomis palūkanos įprastai atspindi „kainą“ už vartojimo nukėlimą į ateitį, o ne infliacijos tendencijas. Žmonės visada vertins galimybę įsigyti ir vartoti gėrybes dabar, o ne kažkada ateityje. Todėl skolinimo kaina turėtų priklausyti nuo to, kiek kredito davėjas „įkainoja“ savo laiką.
Šiuo atveju paskolų kainas nustatantis ECB jas sieja su savo suformuotos politikos tikslais. Pasiūlos-paklausos dėsnis nebesuveikia: ekonomikai ir taip lėtėjant, paskolų paklausa natūraliai mažėja, bet palūkanos ima brangti labiau. Todėl, remiantis paties ECB suformuotais principais atsakyti į klausimą, ar sprendimas dar kartą padidinti bazines palūkanų normas buvo teisingas – neįmanoma.
Komentaro autorius – Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Leonardas Marcinkevičius
