Lenkijos spauda ėmėsi lenkų ir lietuvių santykių, pasitelkdama Lietuvos atlikėjas lenkaites. Laikraščio „Gazeta wyborcza“ interneto versijoje su nuoroda į portalą Infopol.lt pateikiamas Deivydo Zvonkaus mylimosios Katažynos Nemyčko pasakojimas, kad jai ruošiantis dainuoti, kažkas iš publikos šūktelėjo „šūdlenkis“. Šį įžeidžiamą riktelėjimą atlikėja esą išgirdusi projekto „Chorų karai“ metu, likus kelioms sekundėms iki pasirodymo pradžios. Čia pat lietuviškai nesuprantančiam skaitytojui paaiškinama, ką lenkiškai reiškia šis žodis.
Tokio paties „įvertinimo“ esą sulaukusi ir prieš kelerius metus per vieną iš televizijų transliuoto realybės šou „Baras“ dalyvė Agnieška Dobrovolska, kai jos vardas buvo užrašytas lenkiškais rašmenimis: ne su „š“, o su „sz“ raidėmis.
Nepalankių atsiliepimų esą yra sulaukusi ir „Eurovizijoje“ Lietuvai atstovavusi lenkaitė dainininkė Evelina Sašenko. Mat internete pasklido informacija, kad jos gimtadienio svečiai „Ilgiausių metų“ dainavo lenkiškai („Sto lat“ – red. past.).
Štai ką lenkų žurnalistams jos pasakojo apie lietuvių ir lenkų santykius bei savo ateities planus.
Katažyna: „myliu tave“ Deivydas sako lenkiškai
„Televizijos žiūrovai to negirdėjo, nes aš girdžiu, ką sako sėdintys salėje, o jie ne. Jie girdi ir mato tik chorą ir mane. Jie pastebi, kad esu susinervinusi, bet nežino dėl ko. Ką turėčiau tokiu atveju daryti?“, – cituoja K. Nemyčko pasakojimą portalas. Atlikėja teigia, kad nors ir žino, jog tokių, kurie yra ypač neigiamai nusiteikę lenkų atžvilgiu, yra absoliuti mažuma, tai vis tiek esą labai nemalonu.
„Chorų karų“ superfinalas (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Dačkaus)
Bet kai K. Niemyčko įėjo į salę, kurioje buvo sutarta susitikti, pasakoja straipsnio autoriai, ten buvusieji sužiuro į ją su akivaizdžiu susidomėjimu, nes prieš kelias dienas parodyta eilinė „Chorų karų“ laida, kurioje dalyvavo jos vadovaujamas „Kaštoninis choras“, viršijo visus iki tol buvusius žiūrimumo rekordus.
„Gal tokie epitetai – tai kaina už populiarumą?“, – klausė atlikėjos žurnalistai. Tačiau ji atsakė, suprantanti, kad populiarumo vaisiai būna ne tik saldūs, tačiau čia esą visai kas kita.
„Galima būtų suprasti, jeigu sakytų, kad nemoku dainuoti. Tačiau kodėl turėtų užsipulti už tai, kad esu lenkė? Arba pastarasis atvejis, kai „tabloidai“ išplatino informaciją apie mano pirkinius. Kokius miltus pirkau, kiek už pieną mokėjau. Numerio tema kartais tampa mano plaukų spalva arba sijono ilgis“, – liejo apmaudą K. Nemyčko.
Toliau atlikėja pasakoja apie šeimą ir vaikystę Vilniaus priemiestyje.
„Mano mama dirbo lenkiškoje mokykloje, kurioje ir aš mokiausi. Mano tėvas taip pat lenkas, kažkada dirbo kolūkio direktoriumi, o dabar abu su mama jau pensininkai. Suprantama, namuose kalbama lenkiškai. Aš esu vėlyvas vaikas, turiu dvi vyresnes seseris, kurios išvyko studijuoti į Lenkiją. Klausydavomės lenkiškos muzikos, mokėjome beveik visas lenkiškas dainas“, – pasakoja ji.
Kalbą, kuria kalbama toje gyvenvietėje, K. Nemyčko apibūdina taip: „Paprastai, baltarusių, lenkų, lietuvių kalbų mišinys. Bet visi ją supranta“. O paklausta, kodėl jos giminaičiai po antrojo pasaulinio karo neišvyko gyventi į Lenkiją, atsako: „O kodėl mes turėjome savo namus palikti? Ką blogo mes kam nors padarėme?“
K. Nemyčko debiutiniame albume, rašo toliau lenkų portalas, iš viso 15 dainų. Bet tik tris iš jų atlikėja dainuoja lietuvių kalba. Ji prisipažįsta, kad mokėsi lietuvių kalbos jau ūgtelėjusi.
„Kai 14-os metų pradėjau mokytis muzikos mokykloje Vilniuje, mokėjau tik „laba diena“ ir „ačiū“. Bet mokėjau dainuoti. “
K. Nemyčko taip pat pasakoja, kad mokykloje ji jautėsi kitokia negu visi. Esą, kai diskotekoje vaikinai kviesdavo merginas šokti, ji slėpdavosi po scena, verkdavo ir norėjo tapti estrados žvaigžde, kad „visiems jiems parodytų“!
„Sakydavau sau: „Jūs dar pamatysite Kasią ant scenos ir per televiziją“. Ir pamatė. Bet tai man daug kainavo. Muzikos mokykloje sėdėdavau paskutiniame suole ir kartodavau: „Kad tik mokytoja manęs neiškviestų, kad nelieptų atsakinėti“. Gėdijausi, kad nesuprantu klausimų,“ – lenkų žiniasklaidai prisipažįsta atlikėja.
K. Nemyčko aiškina, kad lenkai nori mokytis lietuvių kalbos, bet jie nesutinka su kai kuriais valdžios sprendimais.
„Reikia mokytis, tai mums naudinga. Niekas nekvestionuoja, kad reikia laikyti lietuvių kalbos egzaminą, bet reikia pereiti prie to palaipsniui, o ne staiga, kaip to nori valdžia“, – savo tautiečių pozicijas aiškina atlikėja.
K. Nemyčko prisipažįsta, kad jos kelias į estradą nebuvo paprastas. Ji dainavo restoranuose, vestuvėse, o mama esą nuolat klausinėja, kas iš to, ką apie Katažyną rašo, yra tiesa, o kas ne. Ypač dėl ryšio su kompozitoriumi Deivydu Zvonkumi.
„Skaudu, kai sakoma, kad darau karjerą per lovą“, – prisipažįsta ji. Ir priduria, kad jos mylimasis kai ką jau moka pasakyti lenkiškai.
„Kas kartą geriau ištaria „myliu tave“ (lenkiškai „kocham cię“ – red. past.).
Evelinos Sašenko politika nedomina, bet jos vyras turės išmokti kalbėti lenkiškai
2011 metais Lietuvai „Eurovizijoje“ atstovavusi ir 19 vietą šiame konkurse užėmusi Evelina Sašenko teigia kad jokie „karai“ jos nedomina. Tik dainavimas. Tačiau kai rengėsi Eurovizijai, esą jautė tam tikrą „neigiamą foną“.
„Kol buvo konkursas, buvo kalbama, kaip čia gali būti, kad Lietuvai atstovaus lenkaitė. Įsisiūbavo nepakantumo atmosfera, o argumentas buvo tik vienas – E. Sašenko yra lenkė. Bet kai laimėjau, visiems tapo aišku, kokios yra mano pažiūros. Politika manęs nedomina. Man neįdomūs jokie „karai“, tik dainavimas“, – aiškina dainininkė.
Evelina Sašenko (nuotr. Fotodiena.lt/Dmitrijaus Radlinsko)
„Lenkų kalba man svarbiausia, bet ne vienintelė. Nuo pirmos klasės kalbėjau ir lietuviškai ir rusiškai. Mama labai mėgo klausytis Editos Piaf, tad netrukus pramokau ir prancūzų kalbos“, – prisipažįsta lenkų žiniasklaidai E. Sašenko.
Po Eurovizijos konkurso jai esą atsivėrė televizijų durys. Ji dalyvavo projektuose „Šok su manimi“, Žvaigždžių duetai“ ir kituose. Tačiau, pabrėžia lenkų žurnalistai, E. Sašenko nedalyvauja Vilniuje rengiamose protesto akcijose. Paklausta, kokia jos nuomonė apie lenkiškų pavardžių rašybą, ji atsako:
„ Saszenko rašoma lenkiška transkripcija, su „sz“, o ne su „š“. Ne kartą dėl to kliuvo internete. Bet kartų kartos rašė Saszenko. Valstybės ir santvarka keitėsi, o mes kaip buvome, tai ir esame Saszenko“.
Tačiau dainininkė prisipažįsta galvojanti apie galimybę tęsti karjerą ne Lietuvoje. O jos vyras turės išmokti kalbėti lenkiškai.
„Lietuvos rinka maža. Jaučiu, kad pamažu artėju prie taško, kai reikės paklausti savęs „o kas toliau?“ Šiuo metu neturiu konkrečių planų. Bet tikrai žinau, kad jeigu mano vyras bus ne lenkas, jis geriau ar blogiau, bet privalės išmokti kalbėti lenkiškai“, – pareiškė lenkų žurnalistams E. Sašenko.
Agnieška: namuose kalbame ir lietuviškai, ir lenkiškai
„Mano pavardę galima rašyti įvairiai, – lenkų žurnalistams pareiškė aukšta blondinė Agnieška. – Mano vyras yra lietuvis, jo pavardė Dobrovolskis. Bet jo tėvas rusas, todėl jo pavardė Dobrovolskij. Lietuviškai aš esu Dobrovolskienė, o lenkiškai Dobrovolska“.
„Bet vardas Agnieška Lietuvoje nebuvo populiarus, – tęsia ji. – Lietuviai turi Agnę. O mano vardą sužinojo, kai dalyvavau projekte „Baras“.
Agnieška su vyru Andriumi ir vienu iš vaikų (nuotr. Balsas.lt)
Lenkų žurnalistams ji pasakojo, kad jos giminė nuo seno gyvena Vilniuje, o paklausta, kodėl jie neišvyko į Lenkiją, atsako:
„Dalis giminės išvažiavo. Bet mes labai prisirišę prie Vilniaus. Jeigu kur nors išvažiuojame, negalime sulaukti, kada grįšime į Vilnių. Bet mano artimieji labai stengėsi, kad kalbėčiau taisyklinga lenkų kalba. Todėl būnu labia nepatenkinta, kai kas nors specialiai įterpia kitų kalbų žodžius. Mokiausi geroje lenkiškoje mokykloje – mano lietuviai bendraamžiai man jos net pavydėjo. O dabar girdžiu, kad lenkiškas mokyklas reikia uždaryti arba reformuoti. Nežinau, ar dėl to juoktis, ar verkti. Vis dėlto suprantu lietuvius – yra tokių vietų, kur 80 procentų lenkakalbių gyventojų negali nė žodžio pasakyti lietuviškai. Taip negali būti“.
Paklausta, ar tenka diskutuoti apie lenkų ir lietuvių santykius, ji atsako:
„Ačiū dievui, ne. Mano vyras lietuvis, o vaikų vardai „universalūs“: sūnelis Lukas, o dukrelė Lukrecija“.
Lenkų žurnalistams ji aiškino, kad namuose kalba keliomis kalbomis. Vyras pramoko lenkiškai, bet su vaikais jis kalba lietuviškai, o ji lenkiškai.
„Be to, kalbame rusiškai, ir angliškai“, – priduria A. Dobrovolska. Tačiau paklausta, kokią mokyklą parinks vaikams, ji neatmeta, kad joje gali būti dėstoma anglų kalba.
