Kaip suderinti pavojingą ir kone kiekvieną savaitgalį paaukoti reikalaujantį pomėgį, spėti pasirūpinti buitimi ir vis tiek išlikti žavinga? Pasak Indrės, tinkamai susiplanavus dienotvarkę ir turint gerus pagalbininkus, viskas įmanoma.
Indre, kokia buvo jūsų pažintis su automobilių sportu? Kodėl būtent tokia, daugelio manymu nemoteriška, sporto šaka?
Mano tėvai nėra lenktynininkai ar kitaip su automobilių sportu susiję žmonės, kurie galėjo mane atvesti į šį sportą. Tačiau mano tėtis yra ekstremalas, važinėja motociklu, pilotuoja lėktuvą, todėl ir aš nuo mažens labai mėgau ekstremalias veiklas.
Viskas prasidėjo nuo motorolerių, dariau įvairiausius triukus, paskui sekė motociklas. Visą laiką labai norėjau lenktyniauti, tai buvo svajonė. Atvažiuodavau su motociklu į varžybas, žiūrėdavau žiedinių automobilių lenktynes ir svajodavau, kad kada nors gyvenime ir aš stovėsiu toje starto pozicijoje.
Kada pirmą kartą sėdai už automobilio vairo lenktynėse?
Pačias pirmas savo lenktynes – slalomo, važiavau, kai man buvo 16 metų. Su bendraklasiu turėjome nusipirkę automobilį, kuris gal po keturių lenktynių tiesiog sulūžo. Tėvai mūsų nepalaikė, todėl tas sportas taip ir pasibaigė mano gyvenime. Tačiau tik kuriam laikui. Vos išsilaikiusi vairavimo teises vėl grįžau į slalomą.
Ar atsimeni savo pirmąsias lenktynes ir tą jausmą, kurį tada jautei?
Kai pirmą kartą važiavau 16 m., tų lenktynių nesureikšminau, nelabai ką supratau apie patį automobilį, tačiau atsimenu, kad jaučiausi nedrąsiai. Puikiai atsimenu savo pirmąsias lenktynes Nemuno žiede. Tai buvo labai didelis renginys, be abejo, buvo daug jaudulio, kokio yra iki šiol. Tačiau dabar jis šiek tiek mažesnis.
Moterų lenktynininkių Lietuvoje nėra itin daug, todėl visiems įprasta manyti, kad autosportas – vyrų sritis. Kaip tu jautiesi šioje vyriškoje kompanijoje?
Aš labai stengiuosi to nesureikšminti, turiu protingą aplinką, kurioje yra šeima, mano vyras. Jis man dažnai sako: „Niekada nereikia išskirti, kad čia esi moteris, kad turi gauti kažkokias išskirtines sąlygas. Mes esame visi lygūs!“ Autosportas iš esmės nereikalauja kažkokių fizinių jėgų, tad čia moterys ir vyrai yra lygūs. Tai yra psichologinis sportas.
Su savo vyru Karoliu Gedgaudu susipažinai per meilę šiam sportui – jis taip pat lenktynininkas. Ar tenka lenktyniauti tarpusavyje?
Karolis tikrai greitesnis ir aš to net nevengiu sakyti. Jis lenktyniauja daug ilgiau nei aš, todėl būtent jis yra tas, iš kurio galiu mokytis ir visada galėsiu tai daryti.
Yra tokių atkarpų, kurias nuvažiuoju greičiau ir tokių, kurias nuvažiuoju lėčiau. Galbūt aš kartais truputėlį pabijau, o vyrai dažniausiai nejaučia tos baimės. Todėl vyras manęs kartais klausia: „Kodėl tu negali tiesiog imti ir važiuoti?“ Su Karoliu mes lenktyniaujame skirtingose klasėse, todėl trasoje nesivaržome. Tačiau neneigsiu,
Karolis mėgsta kartais mane patraukti per dantį, kai nuvažiuoju lėčiau ar mane aplenkia konkurentai. Kartais atrodo pikta, bet paskui, galbūt, tai išeina į naudą.
Su kokias didžiausiais iššūkiais tenka susidurti šioje sporto srityje moteriai?
Iš pradžių didelis iššūkis buvo pasikrauti ir nusikrauti automobilį nuo tralo, net į kiemą su autobusiuku ir tralu įvažiuoti būdavo sunku. Iš tikrųjų, iššūkiai trasoje lydi visuomet.
Aš labai stengiuosi, įdedu daug darbo, daug dirbame su treneriais, sporto psichologais, kiekvienose varžybose stengiuosi nuvažiuoti dar daugiau ir siekiu kuo aukštesnių rezultatų.
Aš jaučiu, kad autosporte dar nepadariau visko ir toli gražu nevažiuoju visiškai laisvai. Tačiau kas kartą atsisėdusi prie vairo, aš padarau tai, ką galiu geriausio.
Tai yra tiesiog kova su savimi. Tu matai, kad automobilis tikrai gali pravažiuoti tam tikrą posūkį, bet kartais pati koja automatiškai paspaudžia stabdžio pedalą.
Moters psichologija yra apskritai kitokia ir, tarkime, kai kur ji padeda, kai kur sužaidžia savisauga. O trasoje kiekvienas stabdžio paspaudimas, kiekviena tavo baimė yra lėtesnis užfiksuotas laikas ir blogesnis rezultatas. Aš įdedu daug darbo ir jei kada užlipsiu ant pirmos vietos laiptelio, tikrai galėsiu pasakyti, kad tai nebuvo labai lengva!
O kas tave skatina siekti geresnių rezultatų?
Aš esu maksimalistė. Ir jei man neišeina, tada dar labiau kimbu į darbus. Nieko nėra neįmanomo, reikia niekada nenustoti svajoti ir tų svajonių siekti.
Turbūt ir pati negalėjau pasvajoti, kad galėsiu su tokia mašina važiuoti tokio lygio varžybose, turėti tiek daug įvairių ir nuostabių, įdomių projektų.
Kažkada tik svajojau ir svarsčiau, o dabar vienoje trasoje galiu varžytis su pajėgiausiais ir stipriausiais Lietuvos ir Baltijos šalių lenktynininkais.
Kad pasiektumėte tokių rezultatų, reikalingas ypatingas pasiruošimas lenktynėms. Tai, tikriausiai atima labai daug laiko. Kaip atrodo jūsų įprasta dienotvarkė?
Mano dienotvarkė yra labai įtempta. Aš turiu nuolatinį darbą, todėl kiekvieną rytą turiu būti Marijampolėje. Į Kauną grįžtu tik vakare, kur laukia dar daug įvairiausių darbų.
Pavyzdžiui, reikia po darbo nuvežti permontuoti padangas ar nupirkti naujas detales mano sportiniam automobiliui.
Autosportas reikalauja ir fizinio pasiruošimo, todėl bent tris kartus per savaitę lankausi sporto salėje. Taip pat esu moteris – turiu skirti laiko apsilankyti kirpykloje ar grožio salone, o po visų darbų dar reikia atlikti įprastus buities darbus namuose.
Indre, automobilių sportu rimtai užsiimi jau šešerius metus. Ar galima sakyti, kad tai yra visas tavo gyvenimas?
Turiu darbą, kuriam atiduodu daug savo jėgų, bet mano gyvenimo variklis yra autosportas, kuris suteikia man įvairias galimybes. Per jį susipažinau ir su vyru, ir su daug kitų įdomių žmonių. Tiesiog man tai yra savirealizacija. Į šį sportą įdedu labai daug pastangų, gal kartais ir per daug, bet man atrodo, kad taip reikia.
