Vilnijos kraštas – nūdienės Lietuvos politikos silpnoji grandis. Įsisenėjęs Seimo ir Vyriausybės neveiklumas virsta chroniška politine ir net tarptautine liga.
Kas atsitiko?
Iš dalies tai dėsninga, nes vadinamasis „lenkų klausimas“ Lietuvai ilgus metus buvo svetimas, lietuvių dauguma nė nesuprato, ką jis byloja. Sunku gyventi buvo tik Vilnijos krašto lietuviams, kurie kasdien susidurdavo su vis agresyvesniu „lenkų klausimo“ eskalavimu. Ne tik antiįstatymiški gatvių ir miestelių pavadinimai dygo prieš akis, bet ir lietuviui, jeigu tik jis prabildavo valstybine kalba, vis sunkiau buvo įsidarbinti savivaldybės įstaigose. Padėtis tiek suprastėjo, kad šiandien lietuviškai kalbantis žmogus gali būti išmestas į gatvę net iš Lietuvos įstaigos. Lietuvis tame krašte – nepageidaujamas.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Vilnijoje vyravo rusų ir vadinamoji tuteišių kalba. Lenkų kalba, kuri uždarant lietuvių mokyklas ir administracinės prievartos būdu diegta 1920–1939 metais, negalėjo sukurti būtino gyvai kalbai dialekto. Lenkų kalba Vilnijoje – išmoktinė, čia lemiamą vaidmenį suvaidino net Katalikų bažnyčia, darbavusis kelis šimtmečius.
1990 metų kovą Aukščiausiojoje Taryboje už Lietuvos nepriklausomybę dauguma Vilnijos krašto atstovų nebalsavo. To ir reikėjo tikėtis, nes didžioji jų dalis buvo prosovietinės „Jedinstvo“ organizacijos atstovai, kurie Vilnijoje turėjo tvirtą atramą.
Ar visa tai jau praeitis? Deja, politikoje nėra praeities, ką ir sako ūmai imta gaivinti... 1939 metų Lenkijos provincija. Praeitis visuomet pasiduoda aktyviems veikėjams, o kas nesnaudžia, tas ir laimi konkurenciją.
Politiniai apžvalgininkai vis dar gūžčioja ir stebisi, iš kur atsirado Lenkijos nepalankumas Lietuvai. Esą tam nėra pamato. Yra, nes norintis mušti lazdą visuomet ras. Lietuvos lenkais tapę politikai aktyviai pažvelgė į praeitį ir suprato: tai maistas dabarčiai.
„Lenkų kortos“ (ELTA nutor.)
Nacionalistų propaganda ir Europos Parlamentas
Lenkų rinkimų akcijos atstovas Valdemaras Tomaševskis laikosi keisto, nedoro kodekso. Tačiau kas pasakys, kad jis – nedoras? Vilniuje mums dar pavyksta sušukti, kad vagies kepurė dega, kai šis veikėjas atviro TV eterio metu ima meluoti, kad baisiai skriaudžiamas ar kad Punske gatvės surašytos lietuvių kalba. Tačiau Briuselyje burnos tokio žanro politikui neužčiaupsi, nes ten teisė kalbėti yra aukštesnė už pareigą būti padoriu savos valstybės atstovu. Ir pasekmės liūdnos: Lietuvos politika Europoje vis garsiau pristatoma kaip agresoriaus politika... net savo pačios sostinėje. Kur esą engiama mažuma. Ir nebandyk priminti Romos popiežiaus, kuris sakė tiesą.
1993 metų rugsėjį Jonas Paulius II, aukojęs mišias Aušros vartuose, viešai kreipėsi į „lietuvių kilmės lenkus“. Tai buvo istorinė akimirka, galėjusi sugėdinti vietos veikėjus. Tačiau šio Lenkijai švento žmogaus žodžiai Vilnijos lenkų nacionalistams buvo žalingi. „Lietuvių kilmės lenkai“ pasijuto įžeisti. Negalėję apkaltinti popiežiaus, jie ėmė jį ignoruoti.
Lietuvybė Vilnijos krašte vietos veikėjams – tai „litvomanijos“ liga, kurią būtina išgyvendinti. Lenkiškas pavardžių rašymas Lietuvos pasuose – tai tik pirmas „vaistas“. Žinoma, nė nenorima girdėti, kad moderni Lietuvos valstybė – tai kalbos ir kultūros darinys, be kurio valstybės nebūtų buvę. Atkovoti Lietuvos teritoriją iš lenkiškos kultūros imperializmo buvo itin sunku, nes sulenkėję Lietuvos pirmtakai XIX a. pabaigoje turėjo gerą bazę – Varšuvoje ir kitur, anapus Lietuvos.
Taigi nūdienis lenkiškų pavardžių rašybos klausimas – XIX a. kovos prieš lietuvybę aidas. Bet laikai keičiasi ir jis – menkas kabliukas, kad ištrauktų į krantą visą XIX a. pabaigos geopolitinį vežimą. Tad naudojama visa nauja ir Europos Parlamentas.
Pagaliau – oficiali Lenkijos linija
Įvairiausių Lenkijos „kresų“ (imperinės lenkų nuostatos palikuonių) politiką Lietuvos adresu pagaliau parėmė oficialioji Varšuva. Naujas demaršas – Lenkijos užsienio reikalų ministerijos nota Lietuvai dėl Švietimo įstatymo pataisų. Užsimota taip, tarsi Seimas buvo sprendęs tarptautinį „lenkų klausimą“, o ne Lietuvos valstybinių mokyklų (tarp jų ir rusų) reikalą bei šventą reikalą – valstybinės kalbos likimą. Pavyzdžiui, broliai latviai šį reikalą sutvarkė jau prieš gerus penkerius metus, visose švietimo įstaigose įvedę (tarp jų ir Rygos Lietuvių vidurinėje mokykloje) 40 proc. dalykų dėstymą valstybine latvių kalba. Lietuva buvo numačiusi dar nedrąsią reformą (o reikėtų tų pačių 40 proc.). Ir štai – mitingai, nota. Ir mūsų Seimo gėdingas atsitraukimas. (Latvija neišsigando nei Rusijos notų, nei mitingų po Europos Parlamento langais.)
Pernai gruodžio 13-ąją lenkų tautinės mažumos atstovai piketavo prie Prezidentūros Vilniuje, piktinosi Seime svarstoma galimybe skirti daugiau valandų mokymui lietuvių kalba. Po dviejų dienų Lietuva gavo iš Lenkijos notą (S. Venckaus nuotr.)
Tačiau Lenkija, sakoma, ne Rusija, o strateginė partnerė? Tad kodėl agresija?
Beliko paminklas J.Pilsudskiui
2010 m. gruodžio 16 d., kurią Lenkijos URM įteikė notą Lietuvos atstovybei Varšuvoje, Vilniaus Teatro arenoje Lietuvos nacionalinio transliuotojo LTV pajėgomis buvo atliktas įdomaus renginio įrašas. Jį užsakė Lenkijos kultūros centras Vilniuje. Laidos rengėjai apmokėjo paslaugą už koncertą, angažuodami Martyno Staškaus diriguojamą orkestrą (tą patį, kuris dalyvavo LTV projekte „Triumfo arka“). Tačiau kaip nustebo laidos režisierė ir atlikėjai, kai įrašo dieną per paskutinę repeticiją jiems buvo pranešta, kad scenarijus pakeistas ir bus ne koncertas, o tik muzikiniai intarpai visai kitu tikslu. Klasikinės muzikos fonas buvo suskirstytas siužetais, kurie iliustravo politinę akciją. Iš Lenkijos atvykusi diktorė ir laidos rengėjai vykdė labdaros renginį, skirtą J.Pilsudskio paminklui Vilniuje statyti. Nufilmuota laida buvo sumontuota skubos tvarka ir jau gruodžio 18 d. parodyta pasauliui „SAT Polonia“ TV kanalu. Panaudotas tas pats kanalas, kuris be jokių skrupulų skelbia apie lietuvių agresyvumą lenkiškame Vilnijos krašte. Žurnalistiniai tiesos tyrimai šiam kanalui šiuo klausimu – nepažįstamas reiškinys.
Lietuvos politikai, bent jau įsidėmėkite: Juzefui Pilsudskiui skirtos akcijos įrašas diena dienon sutapo su Lenkijos nota Lietuvai dėl mūsų švietimo reformos.
Lenkijos URM vadovas Radoslavas Sikorskis pasižymi dideliu dėmesiu lietuvių kalbai. Nemokėdamas jos, jis reikalauja „w“ ir kitų raidžių įdiegimo, kad ji ilgainiui išnyktų. Be to, jis – gilus mūsų literatūros žinovas. Prieš kelis mėnesius, kai Kaliningrado srityje pakibo grėsmė virš Kristijono Donelaičio muziejaus (Rusijos ortodoksų bažnyčia kėsinosi jį nusavinti), Lietuvos diplomatinę tarnybą palaikė Švedijos ir kitų šalių kolegos. Lenkijos generalinis konsulatas Kaliningrade į mūsų diplomatų SOS atsakė: „Rusija jau viską nusprendė, reikalas išspręstas“.
Kokios būtų išvados? Niūrios. Lenkijos oficiali pozicija šiuo metu sutapo su Vilnijos krašto lenkiškų politikierių demaršais Europos Parlamente, radikaliuose Lenkijos leidiniuose ir TV kanaluose. Akivaizdu, kad pavardžių rašymo, švietimo klausimai – tik vienos grandinės grandys. Netrukus turėtume sulaukti Lenkijos URM notos dėl J.Pilsudskio paminklo Vilniuje. Nota, matyt, primins 1938 m. notą, kurią Lietuva... deja, priėmė.
Arvydas JUOZAITIS
