Šeštadienį Šaukėnų bažnyčioje vykusiose iškilmėse atkurta istorinė tiesa — pašventinta sutvarkyta Nalenč-Gorskių giminės kapavietė, kurioje ilsisi ir Lenkijos Respublikos Prezidento Bronislavo Komorovskio giminės. B. Komorovskis, paskutiniojo Šaukėnų dvaro savininko Antano Aleksandro Gorskio sesers Magdalenos anūkas, buvo kviestas į iškilmes, bet neatvyko. Už mirusiuosius Šaukėnuose meldėsi kelių Nalenč-Gorskių giminės atšakų atstovai iš Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos.
Prezidento nesulaukta
Į Šaukėnų bažnyčioje aukotas šv. Mišias atvyko visos keturios Antano Aleksandro Gorskio dukros, Skarbek-Borovskių, Perkovskių ir kitų giminės atšakų atstovai.
Iškilmėse dalyvavo ir Karūžiškės dvaro savininkai Snieguolė Jurskytė-Akstinienė ir Dominykas Akstinas, grafienė Felicija Laimė Pliaterienė iš Švėkšnos, kanauninko Jono Staševičiaus, kuris 1946 metais slapta iš Beržėnų pargabeno ir Šaukėnų šventoriuje palaidojo išniekintus mirusiųjų palaikus, giminaičiai.
Dalyvauti iškilmėse buvo pakviestas ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Bronislavas Komorovskis, bet jo šventėje nesulaukta.
„Žinoma, B. Komorovskis buvo pakviestas, juk jis — mano pusbrolis, — šypsodamasi kalbėjo Prancūzijoje gyvenanti Antano Aleksandro Gorskio dukra Anne-Marie. — Bet, deja, jis negalėjo atvykti. Esu tikra, kad vieną dieną jis atvažiuos atiduoti pagarbą savo šeimai.“
Prezidento tėvai Zygmuntas Leonas ir Jadviga yra kilę iš Aukštaitijos. Senelis Juliušas buvo Kovališkio dvarininkas (Rokiškio rajonas).
„Labai ačiū!“
Šv. Mišias už mirusiuosius aukojo Šaukėnų klebonas Arūnas Jankauskis, Šiaulių vyskupijos kancleris kunigas Evaldas Alūza. Šv. Mišiose skambėjo trys kalbos: evangelija ir skaitinys buvo sakomi lietuviškai, lenkiškai ir angliškai.
„Susirinkome atstatyti istorinę tiesą. Palaiminsime ir pašventinsime sutvarkytus kapus, kad mirusieji galėtų ramiai ilsėtis“, — sakė A. Jankauskis, artimiesiems dėkodamas už rūpestį šeimos istorija, o kartu ir — Šaukėnų bažnyčia.
Šv. Mišių dalyviams buvo perduotas Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio sveikinimas bei padėka Anne Marie Gorskytei-Ferguson, kurios šeima finansavo buvusios koplyčios rekonstrukcijos ir remonto darbus, epitafijų mirusiesiems bei šios istorijos atminimo ženklų iškalimą ir pritvirtinimą. Vyskupas laišku padėkojo už giminės ir bažnytinio paveldo puoselėjimą, atkurtus ryšius su Lietuva.
Priėmusi vyskupo padėką, žodį tarė ponia Anne Marie. Kalbą ji pradėjo lietuviškai: „Laba diena“.
Moteris trumpai papasakojo savo istoriją. Užaugo vietovėje, vadintoje Samogitia: jos tėvas Antanas Aleksandras Nalenč Gorskis, po karo apsigyvenęs Grenoblyje (Prancūzija), taip vadino namus Alpių papėdėje.
Pasak ponios Anne Marie, jo tėvas, pasitraukęs į Vakarus, pasiėmė daug daiktų, bet širdį paliko Lietuvoje. Likimas lėmė, kad paliktą tėvo širdį Lietuvoje rado dukra.
Ponios Anne Marie pažintis su Lietuva prasidėjo nuo Biržuvėnų dvaro (Telšių rajonas). Aplankiusi tėvo Tėvynę, ponia Anne Marie sakė atradusi nuostabią šalį ir nuostabius žmones, kuriuos priėmė į savo širdį ir ypatingoje kertelėje išlaikys likusį savo gyvenimą.
Ponia Anne Marie dėkojo visiems, padėjusiems sugrąžinti jos giminės palaikus į deramą poilsio vietą.
„Labai ačiū!“ — lietuviškai kalbą užbaigė ponia Anne Marie.
Tiesos deklaravimo diena
Po šv. Mišių iškilmės tęsėsi šventoriuje. Pašventintas Evelinos Broel-Pliaterytės— Nalenč-Gorskienės (ponios Anne Marie promočiutės) kryžius ir kripta. Į šią kriptą, pastačius bažnyčią, 1988 metais ir buvo perkelti koplyčioje ilsėjęsi mirusiųjų palaikai.
Pašventinus pagal architektės Gražinos Pajarskaitės projektą atnaujintą koplyčią, sukurtas epitafijas ir atminimo lentas, buvo atverti varteliai į mirusiųjų amžinojo poilsio vietą. Juos pagerbti pirmiausia nusileido artimiausi giminės, vėliau — ir visi norintys.
„Jaučiuosi labai sujaudinta“, — po iškilmių sakė ponia Anne Marie. Moteris džiaugėsi, kad pavyko įgyvendinti, tai, kas, atrodytų, sunkiai pasiekiama: rasti protėvių kapus, juos perlaidoti, sutvarkyti kapavietę.
Pasak Žemaičių vyskupystės muziejaus direktoriaus Antano Ivinskio, pirmiausia ši diena — mirusiųjų pagerbimo diena. Žmonių, po kurių mirties jų kaulams nebuvo lemta ilsėtis ramybėje.
„Atkurtas orumas — pirmąkart Lietuvoje oriai palaidoti didikai, iš kurių vos prieš kelis dešimtmečius tos pačios Lietuvos žmonės šaipėsi, kuriuos niekino fiziškai. Ši diena — vietos bendruomenės atsiprašymo ir tiesos deklaravimo diena“, — sakė A. Ivinskis.
