Sekmadienį Lenkijoje vyksta parlamento rinkimai – kaimynai rinks 460 Seimo narių ir 100 Senato narių. Nuo 2015 m. valdžioje įsitaisiusi dešinioji „Teisės ir teisingumo“ (lenk. „Prawo i Sprawiedliwość“) (PiS) partija, vadovaujama Jaroslawo Kaczynskio.
Nors J. Kaczyńskis ir yra tik vicepremjeras, visi Lenkijoje supranta, kad ne prezidentas ar ministras pirmininkas, o prezesie (liet. pirmininku) vadinamas politikas yra tikroji valstybės galva. Kai opozicijos atstovai jį įvardija kaip tikrąjį vyriausybės vadovą, šis žilagalvis Lenkijos politikos veteranas tik gudriai šypteli.
„Teisė ir teisingumas“ per aštuonerius valdymo metus pasižymėjo didindama socialines išmokomis, mažindama mokesčių tarifus, tiesdama kelius, stipriai pagerinusi santykius su Lietuva, išskyrus rinkiminės kampanijos kulminaciją – stipriu advokatavimu dėl paramos Ukrainai.
Visgi taip pat PiS valdymas pažymėtas ir skandalinga teismų reforma, kivirčais su Europos Sąjunga bei Vokietija, diskusijomis dėl žmogaus ir žodžio teisių, sprendimais, iššaukusiais masinius protestus, bei klausimais dėl teisės viršenybės principų taikymo. Paskutinių apklausų duomenimis, PiS pirmauja ir turėtų sulaukti 37 proc. rinkėjų palaikymo.
Antrojoje reitingų vietoje – buvusio Lenkijos premjero ir buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko į priekį vedama „Piliečių koalicija“ (lenk. „Koalicja Obywatelska“) (KO), kuri susibūrė aplink prieš PiS valdžiusią centro-dešinės „Piliečių platformą“ (lenk. „Platforma Obywatelska“).
Idėjinis J. Kaczynskio priešininkas D. Tuskas – vienas žymiausių šiuolaikinės Europos politikų, savo vadovavimo metais pasižymėjęs glaudžiais santykiais su Prancūzija ir Vokietija, bet konfliktavęs su Lietuva. Jei J. Kaczynskis ir PiS kalba apie „daugiau Lenkijos, mažiau Europos“ principą, tai KO su D. Tusku krypsta į labiau probriuselišką srovę. KO populiarumas paskutinių apklausų duomenimis – 30 proc.
Jei atrodo, kad šie rinkimai – tik dviejų žirgų lenktynės, tai taip nėra. Trys mažesnės politinės jėgos eina koja kojon reitingų lenktynėse ir būtent jų prisijungimas ar neprisijungimas prie vienos ar kitos koalicijos gali būti esminis veiksnys, nubrėžiantis artimiausių ketverių metų Lenkijos ateitį.
Pagal visuomenės apklausas, 11 proc. rinkėjų palaikymo sulaukti turėtų koalicija „Trečiasis kelias“ (lenk. „Trzecia Droga“). Šį sąrašą sudaro dešinioji Lenkijos valstiečių partijos (lenk. Polskie Stronnictwo Ludowe), liberali partija „Szymono Holownios Lenkija 2050“ (lenk. „Polska 2050 Szymona Hołowni“) ir keletas smulkesnių politinių jėgų.
Lenkiškieji valstiečiai – krikščionių demokratų ideologiją išpažįstanti ir viena seniausių šalies partijų, anksčiau buvusi koalicijoje su D. Tusku. Ši jėga susidėjo su buvusio televizijos laidų vedėjo Szymono Holownios įkurta partija.
S. Holownia ilgą laiką buvo žymus televizijos veidas, 11 metų vedė „Lenkijos talentus“, o 2020 m. išbandė sėkmę politikoje ir dalyvavo Lenkijos prezidento rinkimuose, kur užėmė trečiąją vietą.
Apklausų duomenimis, 10 proc. rinkėjų savo balsą atiduos už kairiąsias partijas suvienijusią koaliciją „Kairė“ (lenk. „Lewica“), vienas šios koalicijos lyderių – taip pat buvęs prezidento rinkimų kandidatas, buvęs Slupkso meras, europarlamentaras Robertas Biedronas. Savo homoseksualumo neslepiantis politikas prieš kelias savaites neoficialioje jungtuvių ceremonijoje „susituokė“ su savo partneriu, kadangi Lenkijoje tos pačios lyties asmenų santuokos yra draudžiamos.
Paskutinių reitingų duomenimis, 9 proc. rinkimuose turėtų surinkti kraštutinės dešinės atstovai „Konfederacija“ (lenk. „Konfederacja“). Tai partija pasisakanti už Lenkijos išstojimą iš Europos Sąjungos, kritikuojanti per švelnią migracijos politiką, jos nariai pasižymėję ksenofobiškais, antisemitiniais ir homofobiniais pasisakymais. Pandemijos metu „Konfederacijos“ atstovai nevengė skleisti dezinformacijos, susijusios su COVID-19, o karo prieš Ukrainą akivaizdoje kritikavo sankcijas Rusijai ir ginkluotės tiekimą Ukrainai.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas, daktaras Mariuszas Antonowiczius ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andrzejus Pukszto šią savaitę rinkimus Lenkijoje ir jų įtaką aptarė Rytų Europos studijų centro (RESC) surengtoje diskusijoje.
Realiausia – patinė situacija
„Apklausos rodo, kad viskas yra statistinės paklaidos ribose ir dėl to yra trys įmanomi scenarijai“, – kalbėjo M. Antonowiczius.
Jo nuomone, du scenarijai nėra neįmanomi, bet labai mažai tikėtini – kad PiS trečią kartą iš eilės turės daugumą. Antras mažai įmanomas scenarijus – dabartinės opozicijos formuojama mažumos Vyriausybė, kurią remtų kraštutinė dešinė.
„Kairė labai aiškiai pareiškė, kad net nesiruošia kalbėtis su kraštutine dešine jokia forma, nes, anot jų, čia yra „rudamarškiniai“ ir viskas, mes juos ignoruojame“, – dėstė VU TSPMI dėstytojas.
M. Anotonowiczius realiausiu scenarijumi mato tai, kad PiS formuos mažumos vyriausybę su „Konfederacijos“ palaikymu.
„Tai mažumos vyriausybė, o ne oficiali koalicija, nes kraštutinei dešinei „Teisė ir teisingumas“ irgi yra isteblišmentas, socialistai, išlaidautojai“, – aiškino politologas, kuris šiam scenarijui išsipildyti davė 20 proc. tikimybę.
30 proc. tikimybę M. Antonowiczius davė patinei situacijai, kai nė vienai politinei jėgai nepavyksta užsitikrinti daugumos.
„Kraštutinė dešinė nusprendžia su niekuo nebendradarbiauti, su niekuo neiti, „Teisei ir teisingumui“ trūksta galimybių sudaryti daugumą, Kaczynskiui nepavyksta nusipirkti, nei iš valstiečių, nei iš kraštutinės dešinės Seimo narių, nes čia irgi gana paplitusi Lenkijoje praktika.
Tuomet lauktų pirmalaikiai rinkimai ir tai, ką mes matėme Bulgarijoje, Čekijoje, Ispanijoje. Toks scenarijus ir Lenkijoje vyktų. Tikėtina, kad rinkimai vyktų vasario mėnesį ir tada 40 proc. tikėtina, kad opozicija laimėtų rinkimus ir galėtų sudaryti daugumą“, – scenarijus piešė M. Antonowiczius.
Regi ir labai netikėtą scenarijų
Tuo metu A. Pukszto mato net šešis galimus scenarijus, kaip gali susiklostyti rinkimai Lenkijoje. Tris galimus scenarijus politologas mato su PiS likimu valdžioje.
Pirmasis galimas scenarijus, anot VDU docento, numato tai, kad PiS laimi rinkimus ir jam nereikia koalicijos partnerių. Antroji A. Pukszto prognozė numato, kad PiS sudaro koaliciją su „Konfederacija“. Trečioji galimybė – PiS sudaro mažumos vyriausybę.
Du A. Pukszto išskirti scenarijai susiję su KO. Pirmasis scenarijus – D. Tuskui pavyksta sutarti dėl koalicijos su nuosaikesnėmis jėgomis, ar tai būtų „Trečiasis kelias“, ar kairieji. Kitas A. Pukszto svarstomas scenarijus yra gana netikėtas – KO sudaro koaliciją su „Konfederacija“.
„Šeštasis scenarijus, čia turiu pritarti Mariuszui, visi galvoja, kad vasario-kovo mėnesiais gali būti neeiliniai rinkimai. Ir galvoja labai rimtai. Partijos labai atsargiai naudojo biudžetą rinkiminėje kampanijoje ir visų partijų štabuose, planuojant biudžetą, paliekamas labai didelis rezervas, nes yra didelė tikimybė, kad bus priešlaikiniai rinkimai“, – kalbėjo A. Pukszto.
Klausimai dėl santykių su Lietuva
Kuris iš šių scenarijų naudingiausias Lietuvai? A. Pukszto teigimu, jeigu valdžioje lieka PiS, nesvarbu, su kuo bus formuojama valdančioji koalicija, santykiai tarp Vilniaus ir Varšuvos išliks toje pačioje padėtyje, kaip dabar.
Lenkijos ir Lietuvos santykiai išgyveno tikrai ne geriausią laikotarpį, kai valdžioje buvo „Piliečių platforma“, premjero pareigas ėjo D. Tuskas, o užsienio reikalų ministro Radoslawas Sikorskis.
Anot A. Pukszto, D. Tuskas yra gana arogantiška asmenybė. Politologo teigimu, kuomet jis vadovavo Lenkijos vyriausybei, D. Tuskas didžiausią dėmesį skyrė vadinamajam Veimaro trikampiui – Lenkijos, Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimui, nors, kaip pripažįsta A. Pukszto, šis formatas niekada ir nebuvo pakankamai gerai išvystytas.
Nepaisant to, D. Tuskas savo pagrindiniais sąjungininkais matė Paryžių ir Berlyną, o į mažesnes kaimynines valstybes, tarp jų ir Lietuvą, tuometinis Lenkijos premjeras žiūrėjo gana iš aukšto.
Tačiau, anot A. Pukszto, lietuviams nereikėtų apraudoti gerų santykių su Lenkija, jei koaliciją formuotų D. Tuskas. VDU docento teigimu, jei koaliciją su KO formuos „Trečiasis kelias“ ir kairieji, tai šiose jėgose, A. Pukszto žodžiais, yra nemažai „netuskinio jaunimo“, kuris neleis D. Tuskui vienam šeimininkauti formuojant Lenkijos politiką.
„Ir Lietuvos atžvilgiu tokia koalicija būtų pakankamai palanki“, – sakė A. Pukszto.
M. Antonowicziaus teigimu, sunku spręsti, koks pergalės atveju bus D. Tusko ir „Piliečių platformos“ santykis su Lietuva, nes yra pasikeitęs kontekstas.
„A – karas prieš Ukrainą, B – lenkai Lietuvoje. Skirtingai, nei 2008-2009 m., „Teisė ir teisingumas“ turi kuo pasigirti. Pavardės įteisintos, lenkų kalbos egzaminas juda į priekį. Reiškia, kad situacija gerėja, nes esminis konfliktas anksčiau buvo, kad Tuskas ir Sikorskis sakė, kad va, čia jūs draugavote, ir jūs nieko nepasiekėte dėl Lietuvos lenkų. Trečias dalykas – Lietuva išvis neegzistuoja rinkiminėje kampanijoje“, – dėstė M. Anotonowiczius.
Politologo teigimu, jei į valdžią grįžta D. Tuskas, klausimas, ar jis ir jo bendražygiai atliko refleksiją dėl ankstesnių santykių su mažesnėmis valstybėmis, tokiomis kaip Lietuva, ir didesnėmis valstybėmis, tokiomis kaip Vokietija ir Prancūzija.
„Mes nežinome. Tuskas, bent jau kaip veda kampanija rodo, sėdi senose vėžėse. Kitą vertus, jis buvo EVT pirmininkas, jis turėjo matyti, kaip tos koalicijos formuojasi. Ar Sikorskis kažką pasimokė? Mes nežinome. Bet su Juknevičiene ir Kubiliumi daro diskusijas feisbuke“, – kalbėjo M. Anotonowiczius.
Pasak jo, buvusi užsienio reikalų viceministrė, dirbusi su R. Sikorskiu, Katarzyna Pelczynska, kuri šiuo metu priklauso S. Holownios partijai, viename interviu pripažino, kad buvo padaryta klaida, kai Lenkija ignoravo mažesnes valstybes ir per daug pasikliovė vokiečiais ir prancūzais.
„Klausimas, kas bus užsienio reikalų ministras“, – sakė M. Anotonowiczius.
