“Aš Amerikoje nebuvau, aš buvau Niujorke”, - juokaudamas pradėjo pasakojimą aktorius, kino režisierius Algimantas Maceina, kadaise visus stebinęs savo panašumu į “tautos vadą” Vladimirą Iljičių Leniną. “Kai pasakydavau, kad esu gimęs balandžio 23 dieną, visi išsižiodavo (Lenino gimimo diena - balandžio 22 d., - A. M.), gamtos pokštai - buvau netgi bandymuose “tautos vado” vaidmeniui rusų filme, bet kas gi duos Leniną vaidinti lietuviui”, - apgailestavo Algimantas.
Stažuotė pas J. Meką atvėrė daug galimybių
1990 metais į Niujorką pas Joną Meką atvyko gausus jaunų kino režisierių būrys iš Lietuvos, vadinamasis Tbilisio kursas. Tarp jų buvo ir Algimantas. Tuomet kiekvienam buvo duota po 50 dolerių, apgyvendinti universiteto bendrabutyje, maitinami. Dieną visi dirbdavo Meko archyvuose, klausė paskaitų, o vakarais buvo pažindinami su lietuvių bendruomene.
Pasirodo, ir tris mėnesius įmanoma pragyventi su 50 dolerių, jei tik turi rūpestingus globėjus. Pasiilgę bendravimo JAV lietuviai mielai atverdavo savo namų duris, o ir pinigines jauniesiems menininkams iš tėvynės.
Stažuotės laikui pasibaigus, pusė kurso taip ir liko Amerikoje. Tačiau Algimantas grįžo, nes nenorėjo skirtis su šeima (Lietuvoje buvo likę žmona ir sūnus). Beje, ir jis Amerikoje užtruko trim mėnesiais ilgiau, nei buvo planuota - išbuvo visą pusmetį. Kas užlaikė? “Juoda dėžė” ir didelės viltys, susijusios su kinu.
“Juoda dėžė” sudomino televizijas
“Juoda dėžė” - tai intriguojantis filmo pavadinimas. Algimantas slapta nufilmavo savo senelio palaikų pargabenimą iš Sibiro į gimtąją žemę. Vėliau ši akcija turėjo daug pasekėjų, daugelio Sibire pražudytų lietuvių palaikų buvo parvežti ir perlaidoti Lietuvoje. Tačiau pradininkų atveju tai buvo nelegalu ir net pavojinga.
Filmuotą medžiagą Algimantas parodė Jonui Mekui. Jam filmas labai patiko. Žinia apie filmą iš už “geležinės uždangos” greitai pasklido, juo susidomėjo Niujorko “Public TV”, Bostono ir Prancūzijos televizijos. Buvo žadama galimybė sumontuoti filmą, žadėtas ir honoraras už transliaciją. Algimantui tai buvo didelis šansas kelyje į pripažinimą. Todėl jis, puoselėdamas viltis, ir liko Niujorke ilgiau, nei planavo būti.
Kai iš universiteto bendrabučio reikėjo išsikraustyti, Algimantas rado prieglobstį vienos JAV lietuvių šeimos privačioje kino montažinėje “Seven Hills”. Toji šeima išvyko atostogauti ir paliko vyrui savo prabangų butą 17-ame aukšte, netoli Brodvėjaus.
Nors ir turėjo būstą, tačiau pinigų Algimantui nuolatos stigo. Kartais parodydavo savo garsųjį filmą lietuvių bendruomenei “Kultūros židinyje” ar privačiuose vakarėliuose, už tai gaudavo vieną kitą dolerį ir šiaip ne taip gyveno, vis laukdamas tos “pažadėtos dienos”...
Bet minėtų televizijų atstovai ilgai tempė gumą, o galiausiai... apsisprendė atsisakyti sumanymo. Priežastis - medžiaga buvo nufilmuota buitine kamera. “Kokią dar kamerą gali vežtis į Sibirą, kai nežinai, ar tu grįši gyvas, ar ne?” - stebisi Algimantas ir pasakoja, kaip išpjovęs rankinėje skylę ir iškišęs kameros objektyvą slapta filmavo visą kelionę.
Tačiau avangardinio meno centro “Post Avangard Station” prodiuseriai pasakė: mes finansuosime tavo kitą kino projektą. Buvo sutarta, kad tai bus vaidybinis kino filmas “Leninas Niujorke”. Algimantas sutarė su pažįstamu rusų kilmės scenaristu Aleksandru, kad šis per mėnesį laiko prodiuseriams pristatys scenarijų, kurį jie abu smulkiai aptarė, ir kitus formalius dokumentus.
Išėjęs į balkoną... susirado darbą
O pats Algimantas jau kuris laikas ieškojo galimybių užsidirbti, visų prašė padėti jam įsidarbinti. Deja, lietuviai niekuo negalėjo padėti. “Jie ten patys nieko nežino, nežino realaus gyvenimo, gyvena savo uždarą gyvenimą”, - dalijasi prisiminimais Algimantas Maceina. Anot jo, pasirodo, nėra taip sudėtinga gauti darbą: “Pusė lenkų nelegaliai kalė pinigą statybose”. Būtent jų dėka darbo atsirado ir mūsų pašnekovui.
Vieną rytą atsibudo, išėjo į terasą 17-ame aukšte, iš kur atsiveria puikus vaizdas į Niujorką, ir mato (tiksliau - girdi), kaip kažkas kala, daužo stogą. Tai lenkai statybininkai dirbo ant stogo. Algimantas, tiesiog stovėdamas savo balkone, užklausė, ar negalėtų su jais dirbti. Darbininkai atvedė savo bosą, o tas ir sako: “Ateik.”
Taip kurį laiką padirbėjo statybose - užmezgė pažintį ateičiai, mat puoselėjo viltis dar sugrįžti. O tąkart besibaigiant vizos galiojimo laikui turėjo vykti namo. Tiesa, prieš išvykdamas iš gerai pažįstamo lietuvio pasirūpino gauti iškvietimą kitam kartui - juk ambasadoje nesakysi, kad vyksti kurti filmo apie Leniną.
Vilčių žlugimas, arba Bomba bičiulio kontoroje
Algimantas, trumpam parvykęs į Lietuvą, čia rado gimusį antrą vaiką - dukterį. Tačiau jį degino mintis apie būsimą filmą. Atsitiktinumo dėka, per draugus gavo gerą, jau parašytą humoristinį kino scenarijų apie Leniną. Tad po pusmečio jis su puikiu scenarijumi ir didelėm viltim - vėl Niujorke.
Pirmu reikalu susirado prodiuserius iš avangardinio meno centro. Deja, teko skaudžiai nusivilti. “Tu pavėlavai, mes jau sukam kitą filmą”, - tepasakė jie.
Algimantui - šokas, jis bėgte pas kolegą Aleksandrą. Šis, pasirodo, jį pavedė, nes nutraukė bendravimą su dosniais prodiuseriais: neįteikė sutartu laiku scenarijaus, neplėtojo projekto. Algimantas rado Aleksandrą apgailėtinos būklės, ant pamišimo ribos. Išaiškėjo, kad tik jam išvykus bičiulio kontoroje kažkas padėjo bombą! Aleksandras liko gyvas tik atsitiktinumo dėka (buvo trumpam išėjęs iš kontoros), tačiau sprogimas nusinešė jo sekretorės gyvybę. Tarp jų buvo meilės ryšys - po mylimosios žūties vyras neatsigavo. Kaip tik tuomet visi ėmė garsiai kalbėti apie Braiton Byčą (Brighton Beach), apie rusų mafiją, kuri lobo šimtais milijonų dolerių, skiesdami benziną jiems priklausančiose degalinėse.
“Benzino vandeniu neatskiesi, - vėl šypsosi Algimantas - Jie benziną skiedė šlapimu. Ir kas mane labiausiai stebina - iš kur jie gaudavo šitiek šlapimo, kad milijoninį biznį pasidarė?”.
Atsakingas už ryšius su naujais emigrantais
Algimantas rankų nenuleido: kad jau čia atvyko, tai vėl įsidarbino pas pažįstamus lenkus statybose. Pažįstami lietuviai apsidžiaugė, kad “Leninas grįžo”, bendruomenė netgi jį paskyrė atsakingu už ryšius su naujais emigrantais.
“Kokie ten ryšiai.... Naujai atvykusius domina tik darbas ir pinigai, ne kultūra ar juo labiau menas, - juokėsi iš savo didelių pareigų Algimantas. - Mekas netgi pyko ant lietuvių bendruomenės, nes nuo Kino antologijos centro atidarymo, kur buvo galima išsinuomoti daug filmų vaizdajuostėse, tarp lietuvių atsirado tik vienas besidomintis kinu žmogus”.
Sunkiai dirbdamas statybose ir sutaupęs pinigų, Algimantas išsiuntė žmonai čekį, kad ši nupirktų jų šeimai butą. “Tuo metu už 5000 dolerių buvo galima nusipirkti kuklų vieno kambario butą Vilniuje, - Algimanto veide atsirado skausmingas praeities šešėlis, - bet turbūt nebuvo lemta”.
Lietuvoje - nei buto, nei šeimos
Po metus trukusio sunkaus darbo statybose režisierius grįžo į Vilnių, kur jį pasitiko žmona. Tačiau į naująjį butą jo nepakvietė. Nes buto... nebuvo. Atsiųstus pinigus moteris paskolino kažkokiems verslininkams, kurie žadėjo grąžinti dvigubą sumą. Aišku, “verslininkai” dingo su visais pinigais. (Iš tiesų buvo toks metas Lietuvoje, kai ilgesnio lito ištroškę žmonės įmerkdavo savo santaupas į abejotiną verslą ir neatgaudavo nė cento...)
“Kodėl nepaskambinai, kodėl nepasitarei?” - rėkė oro uoste Algimantas ir čia pat vietoj atsikimšo iš Amerikos atvežtą viskio butelį. Žmona atsakė, kad norėjusi jam padaryti staigmeną.
Iš oro uosto teko važiuoti pas uošvius. Visą mėnesį Algimantas nekėlė kojos iš namų, kol vieną dieną... dingo žmona su vaikais. Tuomet vyrą apėmė dar didesnė panika.
“Tada pagalvojau, kad kažkas sužinojo, jog aš metus dirbau Amerikoje, ir pagrobė mano šeimą. Laukiau skambučio, kada pareikalaus išpirkos”. Ir iš tiesų: paskambino nepažįstamas vyras, pasiūlė susitikti. Iš jo Algimantas sužinojo, kas “pagrobė” jo šeimą. Nereikalaudamas jokios išpirkos jis žadėjo pasirūpinti mylima moterimi ir Algimanto vaikais...
“Jei būčiau likęs Amerikoj, kai pirmąsyk nuvažiavau, dabar kurčiau ten filmus. Bet dukart į tą patį vandenį neįbrisi...” - svarstė Algimantas. Arba kaip sakoma toje patarlėje: dviejų zuikių vienu šūviu nenušausi. Čia atsitiko taip, kad abu paspruko.Tačiau gyvenimas vietoje nestovi. Dabar Algimantas Maceina su ironiška šypsena prisimena skaudžius išgyvenimus ir suka filmus Lietuvoje.
“Amerikos lietuvis” (www.alietuvis.com)
