Abejonės, dvejonės nuolatos lydi kiekvieną iš mūsų. Kiekvieną. Abejojame ar priėmėme teisingą sprendimą, ar vis dėlto suklydome.
Dvejojame dėl ateities, turime priimti atrodytų svarbų sprendimą, bet nesusimąstome iš kur tas žinojimas jog šis sprendimas tikrai jau toks svarbus? Bandome nuspėti savo ateitį ir užmirštame jog mūsų ateitis ne dar vienas azartinis lošimas ir jos nuspėti nereikia.
Ji yra kuriama.Aš taip pat nesu išskirtinis, man taip pat kyla abejonių ir dvejonių. Pastebėjau jog kuo daugiau veiki, kuri, darai tuo daugiau abejonių ir dvejonių kyla. Tai natūralu, kaip nuolatinis poreikis numalšinti troškulį.
Taip protas mūsų klausia – ar tikrai einame tuo keliu, kuriuo norime eiti? Leidžia pažvelgti plačiau ir pamatyti naujas mums atsivėrusias galimybes.
Deja, dažnas interpretuojame proto patikrą klaidingai. Suprantame, tai kaip pareikalavimą nutraukti mūsų pradėtą darbą ar kaip būtinybę kažką keisti.
Jeigu kiekvienai abejonei ar dvejonei visada pirma pasakytume griežtą ne ir leistume sau susigyventi su esama dvejone, tai po kurio laiko suprastume kada iš tikrųjų reikia kažką keisti, nutraukti ar pasukti nauju keliu, o kada tai tik dar viena proto patikra.
Pirmas proto impulsas, pirma mintis – tai mintis atėjusi iš praeities, kuri formavosi ilgą laiką ir ji ateina be sąmoningų pastangų.
Tik po to pirminę mintį toliau plėtoja mūsų sąmonė. Jeigu reaguosime į pirminę mintį, tai atitiks mūsų veiksmus, pažiūras, kurios yra susiformavusios iki šiol, tai praeitis, kuri nedavė pageidaujamų rezultatų. Taigi, neskubėkime, leiskime sąmonei „apdoroti“ pirminę mintį, apmąstykime pradinę mintį.
Tegul mūsų mintys atitinka dabartinius mūsų norus, suvokimą, vertybes bei požiūrį. Sąmonė mums yra duota tam, kad sąmoningai kurtume savo gyvenimą.
Jeigu norima padaryti darbą, siektiną tikslą ar svajonę, įsivaizduotume kaip laiptus, kurie susideda iš daugybės mažų laiptelių, tai kiekvienas laiptelis būtų viena proto patikra, viena dvejonė ar abejonė. Tam tikram darbui, tikslui ar svajonei pasiekti būtina užkopti atitinkamą skaičių laiptelių.
Vieni žmonės tų pačių dalykų nori labiau už kitus, tai suprantama jog pagal norą bei pasiryžimą užkopia tam tikrą skaičių laiptelių.
Pripažinkime, kvapą užgniaužia jausmas, kuris ateina įveikus dar vieną laiptelį. Supranti, kiek daug padarei, kiek daug laiptelių jau įveikei ir atsiveriantis vaizdas yra nepakartojamas, kurio niekada nepamatys kiti, mažiau pasiryžę už tave.
Leiskime sau laimėti. Leiskime sau užlipti dar vienu laipteliu aukščiau. Leiskime sau pajusti progreso skonį.
