Sutapimas – Artemijus po ilgesnės pertraukos į lietuvišką MMA narvą grįžo tą patį vakarą, kai C. Mcgregoras pralaimėjo Nate‘ui Diazui UFC turnyre.
„Pirmame raunde man pasidarė silpna ir pajaučiau, kad atsinaujino sena šonkaulių trauma. Todėl atsisakiau tęsti kovą. Sveikata yra svarbiau“, - po pralaimėjimo rusui Ivanui Jeremenko turnyre „Vale Tudo Fight Night 6“ sakė A. Sitenkovas.
- Kėdainių arenoje susirinkę žiūrovai tave pasitiko gausiais plojimais...
- Negaliu pasakyti, kad man buvo visiškai nesvarbu. Tačiau tokio jauduliuko, kurį jausdavau anksčiau, nebuvo. Jau nėra mano akyse ugnelės. Spėju, kad pasenau.
- Tau – 32-ji, tikrai ne tas amžius, kad vadintumei save pensininku.
- Lengvasvoriai sensta kiek greičiau. Kitas dalykas, šešias dienas per savaitę aš treniruoju jaunimą. Kai pats treniruoji, pačiam treniruotis jau nesinori. Tiesiog nelieka motyvacijos pačiam sportuoti, kai gyveni sporto salėje ir savo žiniomis daliniesi su kitais. Paradoksas.
- Šiandien taip pat atlikai ne vieną vaidmenį: lydėjai savo jaunimą į narvą, pats kovojai...
- Dar ir sunkvežimiuką vairavau, vežiau narvą, padėjau jį surinkti, motyvavau savo auklėtinius, konsultavau, sekundavau. Vaidmenų tikrai užteko (šypsosi).
- Kaip manai, kaip keičiasi MMA?
- Ši sporto šaka tobulėja. Dabar yra sunkiai įsivaizduojama, kad kovotojas su viena technika galėtų laimėti. Anksčiau dar matydavome kovų, kuriose susitikdavo boksininkas su imtynininku. Visiems būdavo aišku, kuris ką darys. Dabar kovotojai yra universalūs. Sunku nuspėti kovotojo veiksmus. Po truputį dingsta neefektyvūs veiksmai, matome mažiau dziudo metimų. Sporto šaka tobulėja.
- Ar sulauki daug pasiūlymų kovoti narve?
- Tiesą pasakius, dabar, kai esu blogas sportininkas, jų sulaukiu kur kas daugiau negu savo karjeros viršūnėje. Tikrai dabar sulaukiu daugiau „pinigingų“ pasiūlymų.
- Kokių sąlygų reikia, kad kovotojas galėtų išlaikyti puikią sportinę formą?
- Motyvacijos, ryžto... Mano asmenine nuomone, reikia per karjerą sugebėti „suvalgyti“ kuo mažiau smūgių į galvą. Matau, kad netgi UFC perspektyviausi kovotojai „prisivalgo“ tokių smūgių ir vėliau greitai krenta į nokautus. Tai yra tragiška. Lietuvių kovotojams to tikrai nereikia. Suprantame, į UFC paklius tik vienas kitas, bet tikiuosi, kad su savo galva jie gyvens iki pensijos. Savo treniruotėse nuolat akcentuoju tai ir skiriu daug dėmesio minkštesniam kovo stiliui.
- Iš kur tavo vidinė ramybė?
- Gal čia dėl to, kad neturiu savyje tos ugnelės. Viskas jau yra logiškai apskaičiuojama. Tačiau ir gyvenime esu ramus žmogus, stengiuosi visada apsvarstyti kelis žingsnius į priekį. Toks yra mano būdas. Kovos menuose nebūtina būti agresyviu. Tai stereotipas. Daugelis mano, kad kovotojai yra chuliganai, gatvėse skriaudžiantys žmones. Spaudoje matome straipsnius, kad kažkas sumušė, apvogė... Tai nėra geriausi pavyzdžiai. Tačiau pažvelkime į kovotojus, kurie šiandien kovojo narve – beveik visi dalyviai turi aukštąjį išsilavinimą. Tai yra žmonės, kurie neatitinka sukurto kovotojo stereotipo. Galbūt tai yra ir mano įtaka. Į savo treniruotes nepriimu agresyvių žmonių, kurie nori skriausti kitus.
- Kaip atskiri tokius žmones?
- Labai greitai pasimato. Pagal agresyvumą, pagal nesuvokimą, ką jiems šneki pertraukų metu. Jeigu pas mane į treniruotes ateina vaikinas, kuris, tarkime, skriaudžia jaunesnius, aš jam pasakau pastabą vieną kartą, kitą... Trečią kartą aš jį pastatau į poras su stipresniu, kad pats pasijaustų nuskriaustas. Domiuosi psichologija, todėl tokius „kovotojus“ atskiriu lengvai. Mano visi mokiniai žino, kad sugebu įlysti į protą ir perprasti žmogų. Patys mokiniai neretai klausia gyvenimiškų patarimų: ką studijuoti, ką veikti gyvenime, kaip įveikti įvairiausias kliūtis. Mielai dalinuosi savo patirtimi, nes turėjau ganėtinai turiningą gyvenimą.
- Apie ką tu?
- Esu daug keliavęs, gyvenau užsienyje...
- Karjeros viršūnėje žinojai, ką reiškia pinigai?
- Ne. Karjeros pike aš buvau visiškas ubagas. Tuo metu Lietuvoje buvo krizė, praradau visus suinvestuotus pinigus. Kartais tiesiog gyvendavau iš kovų, nes susirasti darbą buvo sunku. Turiu du aukštuosius išsilavinimus, bet pagal specialybes dirbti yra ganėtinai nuobodu ir sunku be ryšių. Be to, mano akimis, tai nėra geriausiai apmokamas darbas. Aštuonis metus dirbu sau. Gyvenu iš to, ką prasimanau. Tai vadinu turiningu gyvenimu. Visada turėjau mąstyti... O kaip yra Lietuvoje? Žmogus gauna algą, skundžiasi, kad ji yra maža ir peikia valstybę. Tuo tarpu aš per tuos metus verčiausi įvairiausiose srityse. Todėl manau, kad mano gyvenimas yra turiningas, o mąstymas – kitoks. Tikrai galiu savo mokiniams patarti.
- Ko gali išmokyti patys kovos menai?
- Disciplinos, ir sugebėjimo mąstyti bei priimti teisingus sprendimus. Tai nėra tik kvailas snukių daužymas. noriu, kad mano auklėtiniai mokėtų mąstyti strategiškai, sugebėtų pamatyti silpnas priešininko vietas. Juk neretai mūsų sporto šakoje reikia apgauti priešininką ar judesiu, ar savo išvaizda. Ne viskas yra čia paprasta (šypsosi). Jeigu man kas nors pasakytų, kad tenisas yra tiesiog „bėk ir mušk“? Ne, juk ten daug strategijos. Kovos menuose – lygiai taip pat. Triukų yra milijonai... Yra kovotojų, kurie tai pritaiko savo charakteriui. Tai matosi ir gyvenime, tarkime, spaudoje. Juk po daugeliu straipsnių komentarai yra neigiami.
- Po straipsniais apie tave patį...
- Apie mane visi komentarai Lietuvoje yra neigiami. Daugelis apie kovotojus rašo, kad jie yra debilai, besmegeniai, egoistai. Ne, nesutinku. Tai yra žmonės, kurie aukoja savo gyvenimą sportui. Nepamirškime, kad beveik visi Lietuvoje tai daro iš idėjos. Jokių pinigų Lietuvos sporte nėra... Bent jau mūsų sporte. Nėra čia tokių pinigų, kurie atpirktų treniruočių kainas. Todėl yra skaudu skaityti komentarus, kuriuose esame vadinami debilais. Stebiuosi, kokie žmonės rašo šiuos komentarus.
- Šiuo metu daug kalbama apie Lauryną Urbonavičių, galimai pirmą lietuvį UFC.
- Taip, turime strategiją, kaip nutiesti Laurynui kelią į UFC. Mūsų klubo bendrasavininkas Alfredas Lifšicas yra puikus vadybininkas. Jis ir mane nuo paauglystės kuravo. Bandome dabar į UFC prastumti pirmą lietuvį. Sakykime, ten jau yra lietuvių kilmės Rose Namajunas, bet laukiame pirmojo lietuvio vyro. Labai norėčiau, kad tai būtų mūsų mokinys Laurynas. Įsivaizduoju jį po kelių metų žengiantį į UFC narvą.
- Ko Laurynui trūksta dabar?
- Nieko. Tiesiog tai nėra vieno momento etapas. Turi būti laipsniškas karjeros vystymas. Kol kas viską darome pagal planą. Jis jau turi profesionalių pergalių savo sąskaitoje.
- Jeigu Laurynas pateks į UFC, tai būtų ir tavo paties patekimas į stipriausią turnyrą... Pagaliau.
- Savo svajonę būti pirmuoju lietuviu UFC jau palaidojau, bet transformavau ją į svajonę tapti pirmuoju lietuviu treneriu ten. Gyvenimas juk keičiasi (juokiasi). Yra viena lotynų patarlė: „Gyvenimas keičiasi, kai keičiamės mes“. Tai yra labai išmintinga. Turime suprasti, kad mūsų modernusis pasaulis nelabai skiriasi nuo viduramžių. Senovės Babilone galima buvo imti paskolas ir užstatyti savo laisvę. Du trečdaliai vergų senovės Babilone buvo tie, kurie nesugebėdavo išsimokėti. Juk ir dabar visur matome optimistus, imančius paskolas ir nesugebančius jų išsimokėti. Žmonės nesikeičia per tūkstantmečius.
- Ar tau pačiam dar nepabodo, kad nuolat prie tavo pavardės linksniuojamas ir C. McGregoras?
- Ne, neatsibodo. Aš nesuteikiu tam didelės reikšmės. 2008-aiais jis man buvo eilinis paauglys, kurį įveikiau. Malonu, kad jis dabar yra žvaigždė. Nuolat girdžiu priekaištus, kad esu pasikėlęs, kad išsidirbinėju dėl tos pergalės. Bet visada pabrėžiu, kad man tai nebuvo didelis įvykis, nematau didelio savo nuopelno. Tačiau dabar C. McGregoras yra patobulėjęs, jis yra personažas, kurį UFC vadybininkai labai noriai reklamuoja. Airis yra tikras šaunuolis ir puikiai atlieka savo vaidmenį...
- Jeigu dabar sulauktum C. McGregoro kvietimo kovoti?
- Džiaugčiausi ir šokinėčiau iš laimės.
- Sarkazmas?
- Ne, sutikčiau kovoti, išsakyčiau savo kuklias sąlygas. Jokių iliuzijų neturiu, suprantu, kad 99 proc., jog pralaimėčiau. Bet yra dar didesnė tikimybė, kad jis nesugebėtų nusimesti svorio iki maniškio. Prieš aštuonis metus kovojome 66 kilogramų svorio kategorijoje. Jis vos pasiekia tokį svorį dabar... O aš perėjau į 57 kilogramų svorį. Esame fiziškai beveik nesuderinami kovotojai. Jeigu man pasiūlytų kovoti 66 kilogramų svorio kategorijoje, tikriausiai, sutikčiau, žinodamas, kad tai yra iš anksto pralaimėta kova. Bet bent jau įgyvendinčiau savo svajonę – patekčiau į UFC.
