Po 25 metų pertraukos į Lietuvos sceną grįžta legendinis Keistuolių teatro aktorių kvintetas Intymi (-ių) vyrų trupė „Erelis“. Didžiausiuose šalies miestuose trupė parodys naujam gyvenimui prikeltą ir papildytą spektaklį: žiūrovai išvys ne tik visiems jau žinomus kūrinius – oratoriją „Brisiaus galas“, „Sakmę pagal Juzą“, bet ir naują spektaklio dalį „Sigutė“.
„Tais laikais „Erelis“ buvo it šviežio oro gurkšnis. Dabar neatsiminsiu tikslių detalių, bet puikiai atsimenu tas emocijas. Tai buvo nepaprastas pasirodymas. Subtilus teatro humoras, skirtas kolegoms bei intelektualiam žiūrovui, netaikant į plačiąsias mases. Laukiu premjeros: visad smagu laiko mašina sugrįžti į tam tikrą laikotarpį“, – apie „Erelio“ pasirodymus atsiliepia televizijos prodiuseris ir buvęs „Dviračio žynių“ vedėjas Gintaras Ruplėnas.
Intymios vyrų trupės „Erelis“ pasirodymas Vilniuje (Keistuolių teatre) vyks sausio 18 d., Kaune (Girstučio kultūros rūmuose) – sausio 19 d., Klaipėdoje (Klaipėdos koncertų salėje) – sausio 23 d. Bilietus į pasirodymus platina „Tiketa“.
Tiems, kurie prieš 25 metus jau stovėjo patys savo kojomis ir suko „Grįžulo ratų“ ir „Rondo“ kesetes vėl ir vėl trupės pristatinėti turbūt nereikia, o tiems, kurie dar nebuvo gimę, šliaužiojo keturiom arba tik ką buvo peržengę mokyklos slenkstį, su šia kultine trupe susipažinti tiesiog būtina.
Trupę sudaro vyresniosios Keistuolių teatro kartos aktoriai – Aidas Giniotis, Andrius Kaniava, Darius Auželis, varnos Albertinos fizinis pavidalas Robertas Aleksaitis ir vienas pagrindinių ir paslaptingiausių keistuoliškų idėjų generatorius iki 1997 metų – Darius Miniotas.
„Jei vaikystėje „bliovėte“ skaitydami Jono Biliūno „Brisiaus galą“, privalote pamatyti šį šou. Jei neverkėte ar neskaitėte – juo labiau. Tai muzikinis satyrinis pasirodymas, į kurį bilietai graibstomi jau nuo XX amžiaus pabaigos tiek paauglių, tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų“, – taip savo projektą pristato patys Keistuoliai.
Aktualus ir iki ašarų juokingas tada, toks pat ir dabar. Šiandien „Erelis“ ne tik sukels saldų nostalgijos jausmą tiems, kas bent puse kojos buvo ir bent viena akim matė tarybinį pasaulį, bet ir tiems, kurie ištempę ausis klausydavosi mamų ir tėčių gyvenimo istorijų.
Pasirodymas užgimė savame aktorių rate, smagiai minint Teatro dienas, dar tais laikais, kai privalu buvo visas dekoracijas sutalpinti į „Žigulių“ bagažinę kartu su dviem magnetofonais ir garso kolonėlėmis, o trupės kuriamas sunkiai apibūdinamas repertuarinis reiškinys buvo panašus į legalų chuliganizmą, lengvą ir ironišką atsvarą agitbrigadiniam humorui, kuris vyravo šalyje. Iš ten ir tie subtilią šizofaziją primenantys tekstai.
Tik vėliau atskiri „gabalai“ buvo sujungti į vieną ir akimirksniu tapo hitu. Tačiau populiarumas neįveikė pasirodymo intymumo. Žodį „intymus“ ereliai aiškina pasitelkę lietuvių kalbos žodyną: „grynai asmeniškas, artimas, draugiškas, nuoširdus“. Toks artimas, kad anuomet spektaklį mačiusi Laisvė Radzevičienė atsimena: „Salėje užsižiebė ugnelės, pakvipo žiebtuvėlių dujomis, tauta susiėmė už rankų... Tiesiog norėjosi verkti.“
Kai paskutinį sykį 2007 metais susibūrus trumpam pasirodymui Druskininkų teatro festivalyje, Aidas Giniotis buvo paklaustas, ar nesunku buvo įkalbėti kolegas vėl atgaivinti šį projektą, jis tikino: „Kai nebepatiks visiems būti kartu, neberengsime net jubiliejinių pasirodymų. O dabar buvome vienas kito taip išsiilgę, kad vėl kartu uždainuoti įkalbėti nereikėjo nė vieno“.
Pasak aktorių, tos pačios susibūrimo priežastys ir dabar. Jokios prievartos, tik dirbtinis kvėpavimas ir begalė entuziazmo. Jubiliejus, 25 metai – gera proga, tik dulkes nupūst ir tereikėjo, kvepia jie vis dar teatru, net tie, kurie jame jau keliasdešimt metų tik svečiai.
