Kūrenti laužus miestuose ir miesteliuose draudžiama, bet Ramygalos gimnazijos kieme jie liepsnoja, o mokyklos ūkvedys Juozas Žakevičius nesijaučia prasikaltęs leidęs deginti pernykščius lapus ir medžių šakas.
Užvakar „Panevėžio balso“ redakciją pasiekė skundas, kad Ramygalos gimnazijos bendruomenė visas gamtines bei kitas atliekas, tarp jų ir stiklo vatą, degina „gyventojams prieš nosis“.
Dūmai rūksta ne iš vieno kiemo
„Taip nebeįmanoma gyventi, smirdi dūmais, vaizdelis pro langą pasibaisėtinas. Kadangi vaikų darželis yra pašonėje, auklėtojos vengia vaikus vesti į lauką, kai yra kūrenamas eilinis „lauželis“. Ligoninė taip pat labai arti. Esmė tame, kad niekas nereaguoja. Gimnazijai visiškai nusispjaut, kad mes dūstam nuo dūmų, aplinkosaugininkams irgi visa tai atrodo normalu. Prašau padėti jus“, – guodėsi ramygaliečiai.
Gimnazijos direktorius Algis Adašiūnas „Panevėžio balsui“ prisipažino nieko apie laužus švietimo įstaigos kieme pasakyti negalįs.
„Atostogauju dabar“, – paaiškino, tačiau patikino leidimo ką nors deginti gimnazijos kieme niekam nedavęs, nes niekas ir neprašė.
„Pamenu, prieš porą metų buvau davęs leidimą deginti sugrėbtus lapus ir nugenėtas medžių šakas, – neslėpė A. Adašiūnas. – Tačiau šiemet tokio leidimo nebuvo.
Galbūt gimnazijos teritorijoje buvo deginami lapai, medžių šakos, likusios po talkos... Nemanau, kad degino kokias nors atliekas, kurių deginti negalima. Be to, Ramygaloje tokių laužų, kokie dega gimnazijos kieme, ne vienas. Dūmai rūksta pavasarį ne iš vieno kiemo, bet kažkam gimnazijos laužas nepatiko.“
Skundikai – savi?
Gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Juozas Žakevičius pyktelėjo sužinojęs apie skundą ir patikino, kad jame rašoma netiesa, esą deginamos atliekos, kurių deginti negalima.
„Vakar, balandžio 26 dieną, po pietų laužai gimnazijos kieme tikrai kūrenti, – prisipažino vakar kalbintas ūkvedys ir parodė laužavietę. – Buvo deginti pernykščiai lapai, nugenėtos medžių šakos. Jokių atliekų lauže nedeginome. Nedeginom, nors skunde rašoma, ir stiklo vatos. Be to, ji nedega, tai kaip ją sudeginti?“
Tačiau blogiausia, anot J. Žakevičiaus, tai, kad skundžiasi „ne kas nors, o savi, kurie gyvena vadinamajame mokytojų name.“
Į pagalbą ūkvedžiui padėti šokosi kiemsargė Alma Šeštokienė ir gimnazijos darbininkas Arūnas Žemkauskas. Abu švietimo įstaigos darbuotojai taip pat įsitikinę, kad skundą apie laužus gimnazijos kieme parašė savi.
„Yra žmonių, kuriems viskas negerai, kurie netelpa savame kailyje ir nori apjuodinti kitus, – bėrė žodžius kiemsargė. – Lauže buvo deginami sugrėbti lapai, o ne kokios atliekos. Mes patys laužus prižiūrėjome. Juos uždegėme tik tada, kai vėjas nešė dūmus ne į gyvenamuosius namus. Todėl nesuprantu, kodėl rašo netiesą. Juolab kad kenksmingų atliekų tikrai nedeginome, o stiklo vatos net uždegti negalima.“
A. Šeštokienė ir A. Žemkauskas patys guodėsi gimnazijos kaimynystėje gyvenančių ramygaliečių elgesiu: jie savas šiukšles neša į gimnazijai priklausančius šiukšlių konteinerius, o sugrėbtą žolę sumeta į mokyklos kieme pūpsančias sugrėbtų lapų krūvas.
„Dar reikia nepamiršti, kad jie ir šunis gimnazijos stadione vedžioja, – piktinosi. – Vedžioja juos ir net negalvoja surinkti jų išmatų! Tai ką mums apie tokius kaimynus galvoti? Kam pasiskųsti?“
Tvora gal ir išgelbėtų
Gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams J. Žakevičius pritarė darbuotojams, tačiau buvo diplomatiškas.
„Kad kaimynystėje gyvenantieji šiukšles pila į mums priklausančius konteinerius nieko baisaus, – buvo atlaidus jis. – Leidžiame jiems tai daryti. Tačiau niekaip nesuprantu to skundo, kad deginame atliekas. Jaučiu, kas skundžiasi... Tačiau, kaip sakoma, nepagautas – ne vagis. Galėjo ateiti tiesiai į mokyklą ir pasiskųsti, o ne elgtis šitaip...“
Ramygalos gimnazijos ūkvedys sakė pritariantis Seimo nariams, siūlantiems Švietimo įstatyme įrašyti reikalavimą būtinai aptverti mokyklas.
„Toks sprendimas užtikrintų ne tik moksleivių saugumą, bet ir neleistų bet kam vaikščioti po gimnazijos teritoriją. Tik bėda, neturime tiek lėšų, kad galėtume įgyvendinti tokį dalyką: gimnazijos teritorija labai didelė, tad jai aptverti reikėtų nemažai pinigų“, – sakė J. Žakevičius.
Paskyrė prižiūrėtoją
Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento rajono agentūros vedėjas Antanas Gailiušis „Panevėžio balsui“ paaiškino, esą jam skambino iš Ramygalos vyras ir skundėsi, kad gimnazijos kieme deginami laužai, o troškūs dūmai slenka gyvenamųjų namų link.
„Tuojau pat paskambinau Ramygalos seniūnijos seniūnui Valdui Chirv ir paprašiau nuvažiuoti prie tų laužų, – aiškino aplinkosaugininkas, kaip reagavo į skambutį. – Nevažiavau pats į Ramygalą. Seniūnas man perskambino ir sakė: nieko baisaus nematė. Esą buvo deginami lapai ir medžių šakos.“
Tačiau aplinkosaugininkas pakartojo, jog laužų deginti miestuose ir miesteliuose nelabai galima.
„Bet nesame labai priekabūs ir iškart nebaudžiame gyventojų, jei aptinkame juos kiemuose kūrenant laužus, – pripažino A. Gailiušis. – Svarbu, kad laužai būtų uždegti 30 metrų atstumu nuo gyvenamųjų namų ir nekeltų pavojaus gyventojams. Manau, kad laužai gimnazijos kieme nekėlė pavojaus. Be to, mokyklos darbuotojai degino tik sugrėbtus lapus ir medžių šakas.“
Galėjo ir susitarti
Aplinkosaugininkų įpareigotas ištirti situaciją Ramygalos seniūnijos seniūnas Valdas Chirv atvirai stebėjosi, kad ji tokia apskritai susiklostė.
„Mačiau tą gimnazijos laužą, kuriame buvo deginami lapai ir medžių šakos, – kalbėjo jis vakar. – Toks nedidelis lauželis, o triukšmo daug.“
„Nesuprantu tokių žmonių. Užuot skambinę ir rašinėję skundus, geriau ateitų pas kaimyną ir atvirai pasakytų savo nuomonę apie laužą ir dūmus. Visada galima su kaimynais susitarti, jeigu atvirai pasakai, kas nepatinka. O dabar skambina anonimiškai aplinkosaugininkams, rašo skundus... Paprasti pokalbiai su kaimynais išsprendžia visas problemas“, – pasiūlė seniūnas, kaip sutarti kaimynams.
Raimonda MIKUČIONYTĖ
Panevėžio balsas
