Prieš mane guli kalėdinę dovanėlę imituojantis rinkiminis atvirukas, kurį atskleidus atrandi dvi “dovanėles” - V. Andriukaičio ir A. Brazausko nuotraukas. Manau, kad daugelis rinkėjų prieš rinkimus yra gavę šį atviruką. Gražus, netgi saldus rinkiminės produkcijos pavyzdėlis. Tačiau veidai portretuose kažkokie įtempti, atsargūs. Matyt, sunku susodinti kartu šiuos du politikus net atviruke.
Vytenio Andriukaičio tapimas kandidatu į Lietuvos prezidentus buvo vienu iš keisčiausių ir nelabai logiškų LSDP veiksmų. Būtų buvę daug racionaliau ir kairiajam Lietuvos politikos sparnui iškelti vieną kandidatą nuo LSDP ir NS. Tačiau keistu tokį socialdemokratų sprendimą gali vadinti tik tie, kurie vertina šią partiją iš Lietuvos partinės sistemos raidos pozicijų. Tačiau partijoje V. Andriukaičio iškėlimas tapo savotišku vidiniu kompromisu, vidinės partinės ramybės garantu.
Mat visiems yra žinomos V. Andriukaičio prezidentinės ambicijos ir visi, ypač partijoje, supranta, kad jei įvyks konfliktas su V. Andriukaičiu ir jo rimta palaikymo komanda partijos viršūnėse - galima laukti visko, net skilimo. Atsiminkime, kad dar tik siekiant susivienyti dviems socialdemokratinės pakraipos partijoms buvo sprendžiama bendro lyderio problema. Algirdo Brazausko “grįžimas” į partiją ir sutikimas būti naujos LSDP lyderiu buvo optimaliausias sprendimas, nes jis buvo ir liko politine figūra, sugebančia pažaboti jaunųjų ambicijas ir priverčiančia senąją nomenklatūrinę partijos dalį paklusti bendriems sprendimams ir eiti modernizacijos keliu.
Išties visi LSDP nariai ieško šią partiją vienijančio lyderio. Ir kol toks lyderis neužaugo, nepasireiškė tinkamai, susilpninti viršūnę - leisti A. Brazauskui pasitraukti - reikštų žlugdyti LSDP struktūros vienybę. Todėl dabartinės kalbos apie A. Brazausko galimybę balotiruotis į Seimą nėra atsitiktiniai samprotavimai, o tikslus ir savalaikis ženklas partijai bei jos rinkėjams, kad struktūra ir jos esminė figūra, šiuolaikiškai kalbant, rinkiminis partijos “brendas” - Brazausko partija, brazauskininkai, - lieka nepakitę.
Jei LSDP taptų andriukaitininkais, mes, ko gero, pamatytume didžiulį rinkėjų preferencijų pergrupavimą kitų partijų naudai. Tačiau šiandien politinėmis ambicijomis, politinės kovos patirtimi, politinės komunikacijos tobulumu bei energingu, kartais net liguistai energingu, savo tikslų siekimu V. Andriukaitis yra neprilygstamas šioje partijoje. Tai gąsdina nuosekliuosius ir, matyt, rimčiausius šios partijos sluoksnius, kuriems atstovauja Gediminas Kirkilas ir Česlovas Juršėnas.
Išeitis viena - jei V. Andriukaitis nenori kandidatuoti į Europos Parlamentą, t.y. garbingai atsisakyti pretenzijų būti LSDP lyderiu, A. Brazauskui negalima išeiti iš partijos. Dar svarbiau - jam reikia grįžti į partiją ne simboliškai, o realiai ir pasistengti perlaužti situaciją racionaliųjų naudai.
