Pagrindiniais paskutinių dienų informacinio srauto personažais netikėtai tapo Viktoras Uspaskichas ir grupė Seimo narių, inicijavusių referendumą dėl kelių Konstitucijos straipsnių pakeitimo ir papildymo. Šie pakeitimai ir papildymai leistų Lietuvoje įvesti mažoritarinę rinkimų sistemą, papildytą painiais Seimo narių atšaukimo mechanizmais.
Ar laimėtų dėl to Lietuva, labai abejotina, daug daugiau požymių ir argumentų sako, kad politinė sistema mūsų šalyje gali būti įstumta į visišką sumaištį.
Tačiau pateikime sau klausimą, o kam naudinga dabar kelti į pirmą planą tokius abejotinus ir netgi, sakyčiau, pavojingus siūlymus, susietus su Konstitucijos keitimu?
Manyčiau, kad dalis pretenzijas ateičiai turinčių politikų, po prezidento bei savivaldybių tarybų rinkimų rezultatų kilusio sąmyšio partijų viduje ir iš čia augančių abejonių dėl savo ateities partinėje nomenklatūroje, ėmė baimintis dėl galimybės laimėti vietą Seime per partinius sąrašus. Tai verčia juos ieškoti naujų ir veiksmingesnių išlikimo politiniame elite priemonių.
R. Pakso rinkiminė patirtis, kada priešpriešinant save esamai sistemai galima laimėti rinkėjų palankumą, gali būti panaudota ir šiuo atveju. Akivaizdu, kad galima nesunkiai sukelti visuomenėje abejones esama partine sistema ir priešpriešinti jai ne kažkokius rimtus principus ir pertvarkos modelius, o save kaip siekiamos pertvarkos iniciatorius. Tikėtinas rezultatas - gaunamos ne sistemos korekcijos, nes jų rimtai ir nesiekiama, o “už teisybę kovojančių politikų” vaizdas, tampantis naudingas prieš artėjančius rinkimus į Seimą.
Išties tokie veiksmai tėra simbolinės piliečių mobilizacijos preliudija, tokia dažna priešrinkiminiu laikotarpiu. Tikrovėje šie politikai atkreipia dėmesį į save ir įgauna puikią galimybę sutelkti žiniasklaidos dėmesį į save prieš artėjančius rinkimus.
Priešrinkiminis naratyvas šių politikų referendumų iniciatyvos dėka išvirsta į vertybių bei ideologijų chaosą, kuriame priešrinkiminės politikos išryškės kaip referendumo iniciatorių siūlomi pokyčių akcentai arba kaip naujos tikresnės tvarkos (gal reiktų sakyti - naujo politinių vertybių perdalijimo) viltys.
Atsivėrusios rinkiminės įtakos formavimo galimybės per kryptingą žiniasklaidos intereso skatinimą sukuria situaciją, kada ne per daug skrupulingi ir valstybiškai silpnai atsakingi politikai leidžia sau rizikuoti visos šalies ateitimi.
Taip ženklinama nauja valdžios siekiančios politikų generacijos sistema - tvarka bus tik tada, kada mes būsime valdžioje. Užmirštama, kad politinės struktūros yra stabilios ir veiksmingos tik esant susitarimo ir atsakomybės pusiausvyrai visuomenėje. Kada sau politikoje leidžiama daugiau, vadinasi, lygiai tiek daugiau yra atimama iš demokratijos.
