Pastaruoju metu žiūriu daugelį Rusijos ir Baltarusijos informacinių televizijos kanalų bei internetinių puslapių. Beveik visur su laiku imi pastebėti tam tikras argumentavimo tendencijas, informavimo štampus ir stereotipus, kurie keliauja iš vieno pranešimo į kitą. O kai paklausi tų, kurie patys dalyvavo ar dar dalyvauja mitinge Minske, išgirsti visai kitą tiesą. Nė neabejoju, kad tiek Rusijos, tiek Baltarusijos specialiosios tarnybos labai uoliai kontroliuoja visuomenės informavimo priemones.
Reikalas tas, kad po akivaizdžiai sufalsifikuotų rinkimų, kur skaidrumas buvo įmanomas tik teoriškai, o iš tiesų viską lėmė stalininis principas: „Nesvarbu, kas laimi, svarbu, kas skaičiuoja balsus“, režimas Minske ir Rusija yra suinteresuoti sukurti palankią viešąją nuomonę apie įvykusius rinkimus ir suteikti opozicijai parlaimėjusių nevykėlių, kurie kaprizingai maivosi, atidirbinėja už Vakarų pinigus, įvaizdį. Abiejose šalyse propagandos mašina veikia visu pajėgumu.
Taigi mums – visiems vidaus ir užsienio žiūrovams, bandoma įteigti kelias netiesas:
– „Milinkevičius pats netiki Minske vykstančia akcija“, – suprask, jis jau seniai pasitrauktų, bet inercija ir saviškių baimė jam to neleidžia. Taip tarsi atimamas, sumenkinamas opozicijos lyderio vaidmuo šioje akcijoje.
– „Opozicijos lyderiai nedalyvauja mitinge“, – suprask, lyderiai išdavė eilinius opozicionierius ir verti tik savųjų paniekos. Taip bandoma supriešinti opoziciją iš vidaus.
– „Šiąnakt viskas baigsis“, – ta mintis peršama kiekvieną vakarą, nes tikimasi, kad pavargę ir suabejoję greičiau apsispręs nedalyvauti mitinge, jei įtikės, kad naktį visi turėtų išsivaikščioti.
– „Rusijos žmonės juokiasi iš opozicionierių“, – norima parodyti, kad niekas neparemia mitinguojančių, kad jie yra vieniši ir klystantys.
– „Tai Baltarusijos gėda“, – toks oficialaus Minsko ideologinis štampas, kuris labai lengvai priimamas tų, kurie išties galvoja tik apie stabilumą, nesvarbu, kokia kaina ar kad kažkas abejotina. Užtat Baltarusija progresuoja ir prie tokio prezidento nebus nei karo, nei suirutės.
– „Opozicionieriai finansuojami iš JAV“, – įtaigojama, kad aikštėje esantys mitinguotojai vos ne kasdien gauna dolerius už buvimą ten. Sukuriamas paniekos vertų parsidavėlių įvaizdis.
– „Liaudis opozicijai abejinga“, – teigiama, tarsi viskas, kas vyksta visuomenėje, yra jos pačios valia. O tai, kad rinkimus triuškinamai laimėjo Aleksandras Lukašenka, rodo, jog opozicija žmonėms yra bereikšmė. Bet nekalbama apie tai, kad realus visuomenės nuotaikų klimatas negali pasireikšti ten, kur viskas dirbama vieno kandidato naudai ir jo pasiektam rinkimų rezultatui įteisinti.
– „Milicija nieko nedaro ir leidžia opozicijai būti“, – kuriamas liberalios ir įstatymų paisančios milicijos įvaizdis. Išties yra kitaip, nes tereikia pasižvalgyti aplink ir pamatysi, kad kiekvienas nuo draugų atsiskyręs opozicionierius gali būti areštuotas. Šiandien jau bus apie šimtą tokių jaunuolių, kurie buvo suimti prie liudininkų ir išvežti. Kaip sakė A. Lukašenka, jų nereikia sodinti, jie tingi dirbti visuomenės naudai, todėl juos reikia paimti į armiją. Tegul tarnauja valstybei prižiūrimi karininkų.
Taigi matome, kad vyksta ne tik politinė, bet ir informacinė kova. Tai, kuo patikės visuomenė Baltarusijoje ir šalia esančiose valstybėse, taps režimo atrama ir argumentu kovojant su kitais priešininkais. Taigi turime labai atsargiai vertinti tai, ką girdime iš Rusijos ar Baltarusijos informacinių tarnybų.
Dr. Lauras Bielinis yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų daktaras.
