Į mano straipsnį (http://www.omni.lt/index.php?base/z_109650) apie vidines socialdemokratų bėdas sureagavo šios partijos elitas - G. Kirkilas su J. Bernatoniu “Omni Laike” (http://www.omni.lt/index.php?rask$9359_70693$z_112191) ir I. Šiaulienė “Atgimime”. Tenka atsakyti į priekaištus. Pradžioje norėčiau priminti seną anekdotą apie vidutinę ligonių temperatūrą ligoninėje. Taigi jų vidutinė temperatūra yra 36,6 laipsniai. Bet atskirai paėmus - vieni jau atšalę, o kiti karščiuoja.
Taigi LSDP naujosios kartos (einančių po Algirdo Brazausko bei Česlovo Juršėno) atstovai puikiai moka manipuliuoti faktais ir taip atrodyti sveikos partijos šaukliais, tačiau jau pačioje jų argumentavimo manieroje yra ryškių karščiavimo požymių.
Sutiksime su nuostatomis, kad LSDP yra viena iš gausiausių ir didžiulę politinę patirtį turinti Lietuvos partija. Per pusantro dešimtmečio stebėję šią partiją mes išties matome, kaip ji keitėsi ir vis labiau panašėjo į europietiško stiliaus socialdemokratijai atstovaujančią organizaciją. Galima daug ginčytis dėl to, kokia socialdemokratijos pakraipa vyrauja mūsiškėje LSDP, tegul tai jie patys ir nusprendžia, jei gali. Tačiau nieks neginčys, kad socialdemokratinė niša yra užpildyta rimtai ir turiningai.
Niekas nenuginčys, o ir nebandys ginčytis, kad A. Brazauskas šiandien yra ir lieka vienu iš įtakingiausių ir labiausiai patyrusių politikų Lietuvoje. Jo žinios, einančios nuo TSKP laikų, nėra bevertės ir dabar, nes dar dažnai tenka turėti reikalą su nemaža inertiškai mąstančių ir nuo tų laikų nepasikeitusių žmonių dalimi visuose lygiuose. Tai, kad jo autoritetas leido pakankamai lengvai, be didelių ekscesų sujungti dvi socialdemokratinės pakraipos partijas, yra didelė pergalė. Taip pat aišku, kad tik jo autoriteto jėga leido nesusipriešinti šiems dviems sparnams naujojoje partijoje. Taigi A. Brazauskas čia išties suvaidino lemiamą vaidmenį.
Tačiau, kaip ir visur, mes matome bendruosius procesus. Lietuva jau rengiasi naujiems rinkimams ir kiekvienos partijos vidinis reikalas yra taip organizuoti darbą, kad būtų laimėta daugiau balsų. LSDP ne išimtis, veikiau geležinė taisyklė. Čia prasideda išties sudėtingi vidiniai debatai dėl daugelio pozicijų: santykio su esamais ir galimais koalicijos partneriais, rinkiminio sąrašo sudarymo, partinės disciplinos ir finansų sutelkimo, paramos A. Brazauskui, požiūrio į daugelį šalies ekonominių bei socialinių reformų eigą ir t.t.
Mes be didelio vargo galime aptikti ir žinias apie tai, kad realus bet kokios partijos veikimas visuomenėje šiandien susiveda į viešųjų ryšių palaikymą. Tuo užsiima atskiri padaliniai. LSDP tuo užsiima siaura grupė partiečių, kurie savimi simbolizuoja visą partiją. Klausimas vertas aukso puodo: ar, be Gedimino Kirkilo, Juozo Bernatonio, Irenos Šiaulienės ir dar kelių iš vienos pusės bei Vytenio Andriukaičio, Juozo Olekos, Aloyzo Sakalo ir dar kelių iš kitos pusės, yra pavardžių, kurios būtų siejamos su LSDP? Visa partijos veikla gali būti suvesta į 10-15 žmonių grupę, realiai veikiančią jau penkioliktus metus be išeiginių.
Taigi neverta kalbėti apie procentus naujokų, atėjusių iš rajonų, verta kalbėti apie tai, kad tie naujokai dažnai tėra statistai, kurių vertė ta, kad jie laiku ir pagal komandą balsuoja Seime ar partijos taryboje. Tuo serga daugelis partijų ir Lietuvos piliečiai bei spauda yra teisūs, sakydami, kad politika pas mus užsiiminėja nedidelis vis tų pačių žmonių skaičius. Bėda dar yra ir ta, kad, kaip ir visose partijose, tie, kurie pajuto mokantys kalbėti, ima manyti, kad moka valstybiškai galvoti. Pasižiūrėkim, kiek daug G. Kirkilas, J. Bernatonis, I. Šiaulienė dirbo su tokia didžiule problema kaip žemdirbių akcijos? Mes ten jų nei labai girdėjome, nei labai matėme, čia rimtas ir rizikingas valstybinis reikalas, todėl ši patyrusių politikų grupė nepakišinės savęs be reikalo ten, kur galima nudegti.
Būdami partijos viduje politikai išties mato egzistuojančią vidinę konkurenciją ir ne tik sveiką bei reikalingą partijos gyvenimui. Sutinku, kad diskusijos - demokratijos požymis, ir sveikinu jas bet kokioje partijoje, tačiau ne apie tai kalbu, o apie realią konkurenciją dėl vietos po SD saule, pagrįstą aiškiu karjeros interesu, kur partinis interesas tarnauja kaip širma asmeninei naudai siekti. Sutinku, kad taip gali būti visose partijose, tačiau valdančiojoje partijoje daugiau galimybių, todėl čia turi būti ir, be abejonės, yra daugiausiai peštynių bei konfliktų dėl naudos.
Manote, lyderio problema LSDP neegzistuoja, atsiminkite ginčus dėl kandidato į prezidentus. Jei A. Brazauskas kandidatuotų, problemos nebūtų, na, o jam atsisakius, klanai sukruto stumti savo interesams atstovaujančius asmenis. Manote, problema išsprendžiama? Palaukite, kai A. Brazauskas atsisakys būti LSDP lyderiu, tada pamatysite, kad lyderio pakeitimo procedūra, kaip buvo pas konservatorius, LSDP yra nepasiekiamas idealas.
Man linksma, kad net keli politikai, tiesa, bendraminčiai net LSDP viduje, taip jautriai sureagavo į samprotavimus apie LSDP problemas. Nereikia būti Mefistofeliu, kad žinotum, jog LSDP išliks tie, kurie užgoš kitus savo aktyviu, kasdieniu reagavimu ten, kur nėra rizikos. O kas čia per rizika ginti LSDP nuo tariamo priešo, jis juk nepavojingas, palyginti su vidaus opozicija.
