Keista situacija susiklostė per savaitę. Emociškai tarsi nurimo įtampa dėl Darbo partijos lyderio ir jo aplinkos ambicijų. Tarsi tie, kurie dar prieš kelias savaites, rodės, nenurims ir reikalaus politikoje visko tik sau, ėmė ir nurimo. Šiandien visi kalba tik apie Pilietinės demokratijos partijos galimybes, jos bandymus įsiterpti į valdančiųjų gretas.
Beveik visa visuomenė nuosekliai padalyta tarp kelių partijų, kurioms būdingi populistiški principai ir elgsena. Šiandieniniai įvykiai dažniausiai susiję su viena kuria iš trijų, niekada rimtai nekonfliktavusių tarpusavyje politinių grupuočių: Darbo partijos, liberaldemokratų (dabar „Tvarka ir teisingumas“) ir Pilietinės demokratijos partijos. Visi galimi nesutarimai tarp šių partijų susiveda tik į konfliktus tarp lyderių, jeigu apskritai tai galima pavadinti konfliktais. Principinių prieštaravimų, pretenzijų struktūriniu, ideologiniu lygiu tarp šių partijų nebuvo pastebėta.
Todėl visada galima tikėtis kokio nors susitarimo tarp jų. Manyčiau, rudeniop mums bus parodytos šių trijų, beveik niekuo nesiskiriančių partijų galimybės bendradarbiauti ir dalytis rinkėjais bei valdžia.
Šiandien net partijų pavadinimuose deklaruotos ideologinės vertybės yra tarsi vienos eilutės žodžiai, reikalaujantys būti susieti ir tariami kartu: „darbas“, „tvarka“, „teisingumas“, „pilietiškumas“. Rodos, nėra kuo daugiau papildyti šį užbaigtą demokratijos vertybių sąrašą. Kokia keista ironija – tie, kuriems demokratija tėra politinio pelno galimybė, pasisavina esminius demokratinės visuomenės principus ir bando juos politiškai monopolizuoti.
Netgi partijų iniciatyvinėse grupėse ir vadovybėje atrandame tuos pačius politikus, kurie beveik visi perėjo per šias partijas ir beveik neturėjo didesnių incidentų ar konfliktų su partinėmis struktūromis. Net Viktoro Muntiano ir Viktoro Uspaskicho konfliktas yra daugiau asmeninio pobūdžio negu principinis politinis konfliktas. Todėl galima rimtai teigti, kad trys populistinio tipo partijos, neturėdamos principinių nesutarimų, atras galimybių bendradarbiauti ir vieningai kovoti bei pasidalyti rinkėjus.
Vienintelis galimų nesutarimų objektas yra valdžios dalis, atiteksianti vienai ar kitai grupuotei. Čia tikrai sulauksime didesnių peštynių ir rimtų ginčų, nes kam gi kurti ir puoselėti partiją, jeigu ne dėl valdžios.
Taigi tiek kairėje, tiek dešinėje politinės jėgos verčiamos pasitraukti ir užleisti vietą vis labiau besiplečiančiai centro partijų grupei. Tiesą sakant, centras iš ideologinės sąvokos tampa taktine priemone, nes čia galima laisviausia elgtis su bet kokia ideologine nuostata ir vartyti politinius principus kaip tik norisi. Taigi centras vis labiau virsta į populistinių, neideologinių, vienkartinių organizacijų sambūrį. Tai tarsi juodoji skylė, kur sueina visi, kurie neturi vertybinių nuostatų, bet turi pragmatinių interesų.
Taigi jei toks centras laimės, tiek kairieji, tiek dešinieji su laiku bus paversti marginalais.
Dr. Lauras Bielinis yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų daktaras.
Ankstesnės „Rinkimų nuojautos“: 1 (http://www.omni.lt/index.php?base/z_336517), 2 (http://www.omni.lt/index.php?base/z_337859), 3 (http://www.omni.lt/index.php?base/z_341226), 4 (http://www.omni.lt/index.php?base/z_343065), 5 (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_349239), 6 (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_350054), 7 (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_351780), 8 (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_352548), 9 (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_353801)
