Lietuvą užplūdo arktiniai šalčiai ir nebeužsivedančių automobilių vairuotojų skundai. Šeštadienį, kai termometro stulpelis rodė daugiau nei -20 laipsnių Celsijaus, o gatve kas minute reguliariai nuriedėdavo tempiamas automobilis, susirūpinau ir savuoju.
13 metų senumo „Mitsubishi Colt“ užvesti pavyko, tačiau nepastebėti po mašinos priekiu telkšančios tepalų balutės buvo neįmanoma. Tokia ta ir „balutė“... geros lėkštės dydžio. Pirminė diagnozė – nuo šalčio sutrūkinėjo tarpinės. Ką gi, teks važiuoti į autoservisą. Visi isteriškai kalbinti pažįstami draugiškai patarė net nebandyti – juk savaitgaliais niekas nedirba. Bet internetas visagalis – radau ir porą dirbančių autoservisų.
„Nevažinėk žiemą“
Čia ir prasideda skaudžiausioji dalis. Pirmajame autoservise draugiškas skustagalvis išsiviepęs mestelėjo patarimą: „Čia normalu. Visiems dabar taip. Kokia mašina? Aaa... Tai nevažinėk žiemą. Juk čia ne žiemai skirta mašina“. Mechanikas džiaugdamasis, kad gali pasišildyti rankas ant dar neatvėsusio variklio, diagnozavo, kad čia turbūt „salnikai“ (lietuviškai – riebokšliukai), ir liepė atvažiuoti kitą dieną. Išėjau galvodama, kad turbūt reikėjo pirkti švedišką „Volvo“, tuomet galėčiau važinėti ir per šalčius.
Pasiduoti neketinau ir patraukiau į kitą autoservisą. Čia mano bėda buvo sutikta itin nepagarbiai. „Tepalai bėga? Cha cha cha... Devyni iš dešimt dabar tokių ateina. Šiandien? Nu gi matai, kiek mašinų... Šiandien tikrai nepriimsim. Cha cha cha... Tepalai bėga...“.
Automobilių kieme stovėjo tikrai daug, tačiau intensyvaus darbo autoservisuose nepastebėjau. Jis vyksta maždaug tokia tvarka:
1. Apžiūrim automobilį iš išorės.2. Parūkom.3. Atidarom kapotą.4. Parūkom.5. Įkišam ranką į vidų ir bandom surasti, kas negerai.6. Nerandam.7. Pavalgom.8. Parūkom.9. Pakeliam automobilį keltuvu arba užvarom ant duobės.10. Parūkom.11. Padiskutuojam, kas gali būti negerai.12. Pavalgom.13. Parūkom.14. Pažiūrim atidžiau ir randam gedimą.15. Parūkom.16. Darbo diena baigėsi.
Taip ir kabo automobiliai garažų palubėse, o vairuotojai sutinkami bei išlydimi juoku ir pašaipiom grimasom.
Jeigu turėčiau savo autoservisą...
Europos Sąjunga iš Lietuvos paviliojo santechnikus, statybininkus ir automobilių mechanikus. Tačiau pastarieji, likę Lietuvoje, turbūt laukia, kol valdžia dar padidins atlyginimo minimumą, ir per daug nesistengia dirbti.
Nežinia, ar dėl mentaliteto, ar dėl tautybės, bet lietuviai nemoka daryti pinigo iš oro. O užplūdus tokiems šalčiams bent jau autoservisų savininkai tai daryti gali tiesiogine to žodžio prasme. Kuo šalčiau – tuo daugiau darbo. Jeigu ne vienus metus dirbantys mechanikai žino, kad atšalus autoservisą užplūs vairuotojai, paskui mašiną paliekantys juodą alyvos drūžę, kodėl gi nesutelkus visų pajėgų ir neužsidirbus trigubai daugiau?
Užtenka pasakyti mechanikams, kad reikia dirbti viršvalandžius ir savaitgalį, o mokėti jiems dvigubai. Beje, dirbama turėtų būti ne pagal standartinį (pateiktą anksčiau) planą, o pagal europietišką:
1. Automobilį ant keltuvo.2. Bėga tepalai – patikrinam visus įmanomus (apie tris) variantus.3. Sutvarkom.
Ir taip per valandą po automobilį.
Jei automobilių eilutė netrumpėja (gali būti ir taip, ypač jei mieste pasklis žinia, kad yra autoservisas, dirbantis savaitgalį visą dieną ir dar... greitai!), galima paskelbti aukcioną: kas mokės daugiau – tam pirmenybė, arba tiesiog smarkiau nušalusiems ar įkyriau zyziantiems vairuotojams kainą padvigubinti. Jei nori – mokėk, jei nenori – kentėk.
Kai gedimo priežastis aiški, o noro užsidirbti yra, bus patenkinti ir vairuotojai, ir darbuotojai. O kol autoservisuose pakampiais kartu su tabako dūmais sklandys rusiška muzika, beliks laukti, kol danai, pastatę kiaulides, ims statyti ir savo autoservisus.