Kiekvienas vairuotojas elektromobilio privalumus supranta skirtingai. Vienam tai tylus ir komfortiškas važiavimas, kitam – technologiniai aspektai, tokie kaip itin juntama elektromobilio akceleracija ar galimybė stabdant papildyti bateriją, o kažkam, tikiu, sąmoningas pasirinkimas prisidėti prie taršos mažinimo ir gyventi švaresniame mieste.
Vis dėlto, Lietuvos gyventojų sprendimui įsigyti elektromobilį ar iškastiniu kuru varomą automobilį kone didžiausią įtaką daro ekonominės paskatos – lietuviai mėgsta skaičiuoti, kiek kainuoja vairuoti elektromobilį lyginant su benzinu ar dyzeliu varomu automobiliu ir lyginti eksploatacinių sąnaudų rodiklius (angl. Total Cost of Ownership).
Viena iš pagrindinių priežasčių, stabdančių greitesnį elektromobilių rinkos augimą, yra vis dar sąlyginai didelė elektromobilių kaina. Tenka pripažinti, kad elektra varomų automobilių įsigijimo kaina, palyginus su vidaus degimo variklius turinčiais automobiliais vis dar yra didesnė, tačiau automobilių gamintojai vis daugiau dėmesio skiria ekonominės klasės elektromobilių pasiūlai. Tokie gamintojai, kaip „Škoda“, „Volkswagen“, „Renault“, „Fiat“ ir netgi „Tesla“, per kelis ateinančius metus planuoja pristatyti naujus elektromobilių modelius, kurių kaina sieks iki 25 tūkst. eurų.
Kainų skirtumai ryškesni naujų elektromobilių segmente, ir ne tokie pastebimi antrinėje tokių automobilių rinkoje. Kol kas ši rinka nėra labai išvystyta, tačiau šių metų Regitros statistika rodo, kad antrinė elektromobilių rinka auga sparčiau nei naujų elektromobilių, tad galime būti tikri, kad elektromobiliai kainos atžvilgiu taps plačiau prieinami didesnei daliai gyventojų.
Gal reikia ne morkų, o bizūno?
Lietuvos mokesčių politika elektromobilių srityje kol kas veikia morkų, o ne bizūno principu. Valstybė skatina gyventojus rinktis netaršius automobilius, siūlydama subsidijas jų įsigijimui, tačiau nemotyvuoja nesirinkti taršių transporto priemonių.
Norvegijoje vidaus degimo variklį turintiems automobiliams taikomi mokesčiai yra tokie aukšti, jog šiandien daugiau nei 90 proc. naujų automobilių rinkoje yra elektriniai. Nuosekli taršių automobilių apmokestinimo, o ne subsidijų taikymo politika padėjo šiai Skandinavijos šaliai reikšmingai išauginti elektromobilių dalį bendrame automobilių parke.
Pažvelgus į Lietuvos automobilių parko statistiką ir vidutinį automobilių amžių pasidaro akivaizdu, jog subsidijomis esminio lūžio pasiekti nepavyks. Apie 50 proc. visų Lietuvos keliais riedančių automobilių yra dyzeliniai, vidutinis jų amžius yra daugiau kaip 12 metų, todėl jų paliekamas CO2 pėdsakas yra labai ryškus.
Klausimas apie taršos mokesčio įvedimą tokiems automobiliams sklando jau ne vienerius metus, tačiau, deja, dėl politinės valios stokos neįgauna realaus pavidalo.
Ar pakankama infrastruktūra?
Elektromobilių infrastruktūros plėtra Lietuvoje infrastruktūra išlieka aktualus klausimas. Gyventojai, prieš įsigydami elektromobilį, svarsto, kur jį galės įkrauti – ar įsirengs stotelę namuose, darbovietėje, ar naudosis viešu tinklu – nuo to tiesiogiai priklauso eksploatacinės išlaidos.
Ir nors didžiuosiuose miestuose, kur yra užregistruota kone apie 90 proc. visų elektra varomų automobilių, viešos infrastruktūros, kaip ir galimybių įsirengti stoteles namuose, jau netrūksta, tačiau daugiabučių gyventojams pritaikytos infrastruktūros klausimas per pastaruosius penkis metus nėra nė kiek pasistūmėjęs į priekį.
Kalbant apie infrastruktūros iššūkius, pirmiausia būtina spręsti elektromobilių įkrovimo galimybes gyvenamuosiuose rajonuose – gatvėse ir daugiabučių kiemuose. Daugiabučių gyventojai, neturintys nuosavos stovėjimo vietos, retai ryžtasi įsigyti elektromobilį. Nors įkrovimo stotelių įsirengimui teikiamos subsidijos yra puikus paskatinimas, jos naudingos tik tiems, kurie turi galimybę įsirengti stotelę.
Plėsti infrastruktūrą reikia ne tik miestuose, bet ir magistraliniuose keliuose. Šiuo metu visa infrastruktūra remiasi privačių operatorių investicijomis, tačiau jų galimybės ribotos – vietų, tinkamų įkrovimo stotelėms sukurti, vis dar trūksta.
Bendradarbiavimas tarp valstybės ir privačių operatorių padėtų efektyviau išnaudoti jau esamą infrastruktūrą, pavyzdžiui, degalines, kavines, poilsio vietas, jas pritaikant elektromobilių vairuotojų poreikiams. Be to, šios institucijos, surėmusios pečius, padėtų ieškant būdų, kaip geriausia išnaudoti esamą kelių infrastruktūrą ir ją pritaikyti elektrinio transporto poreikiams.
Poreikis griauti mitus ir šviesti gyventojus
Siekiant keisti visuomenės nuomonę ir vartojimo įpročius, itin svarbi yra edukacija. Lietuviai turi daug išankstinių nuostatų apie elektromobilius, kurios neatitinka tikrovės.
Elektromobilių vairuotojų forumuose gausu istorijų apie žmones elektromobiliais keliaujančiais po visą Europą, kai dalis vairuotojų vis dar tiki, kad elektra varomu automobiliu negalima nuvažiuoti iki mūsų pajūrio. Dar ir dabar gajus mitas, kad elektromobilis – tik miestui skirta transporto priemonė, nepritaikyta ilgoms kelionėms. Nors tiek automobilių technologinės galimybės yra iš esmės pasikeitusios, tiek ir žmonių keliavimo įpročiai.
Kita klaidinga nuostata – infrastruktūros nebuvimas. Šiuo metu šalyje jau yra daugiau nei 1300 įkrovimo vietų, ir kas mėnesį jų atsiranda naujose lokacijose miestuose, miesteliuose bei pagrindiniuose keliuose. Netiesa ir tai, jog Lietuvos klimatas netinka elektromobiliams – Šiaurės šalių pavyzdžiai rodo priešingai.
Edukacija ir asmeninė patirtis yra geriausi būdai griauti tokius mitus. Šiandien kiekvienas gali ne tik pamatyti, bet ir išbandyti elektromobilius – tai leidžia automobilių nuomos ir dalijimosi paslaugų tiekėjai, bandomuosius važiavimus siūlo visi automobilių pardavėjai, o vis daugiau įmonių savo automobilių parką pildo elektromobiliais.
