Kilimai atsirado iš būtinybės maždaug prieš 10 tūkst. metų. Rytų klajoklių tautos juos audė tam, kad apšildytų savo būstų sienas, grindis. Manoma, kad šilti ir tankūs kilimai turėjo didelės įtakos juos audusių tautų išlikimui, nes apsaugojo vaikus nuo peršalimo ligų ir mirčių.
Turėjo praeiti nemažai laiko, kol iš buities rakando rytietiškas kilimas virto meno kūriniu, kuriame raštais ir spalvomis perteikiamos skirtingų tautų, etninių grupių tradicijos, kultūra, žinios apie pasaulį, gamtą ir netgi visatą.
Priklausė Žygimantui Augustui
Į Europą atkeliavę per prekybinius, diplomatinius ryšius kilimai iš pradžių puošė išskirtinai karalių bei kitų valdovų pilių menes, buvo savotiškas valdžios simbolis. Valdovų rūmų Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis sako, kad rytietiški kilimai minimi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto testamente, taip pat jo sesers Kotrynos Jogailaitės (1526–1583) kraičio daiktų sąraše, kur išskiriama „vienas juodame fone žaliai ornamentuotas grindų kilimas be kraštų, 30 geltonų turkiškų kilimų su įvairiais apvadais, vienas geltonas didelis turkiškas kilimas, didelis lietuviškas grindų kilimas“.
Išlikęs kilimas su Vazų heraldika
Senoviniai turkiški kilimai minimi ir tarp Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui (1533–1586) priklausiusių daiktų. Žinoma, kad kitas Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Vaza (1587–1632) per savo agentą buvo užsakęs kilimų iš Persijos. Vienas iš jų tebėra eksponuojamas Miuncheno Rezidencijoje. Tai, kad kilimas tikrai gamintas Žygimantui Vazai, liudija centre pavaizduotas Baltasis Erelis su Vazų herbu ant krūtinės.
Trofėjus iš rytų – giminės pasididžiavimas
Kaip pasakoja architektas, architektūros istorikas dr. Marius Daraškevičius, dvarų kultūroje rytietiškas kilimas dar labiau integruojamas į interjerą. Specialūs kilimai tiesiami ant valgomojo stalo (ne valgio metu). Atsiranda poreikis keisti kilimus priklausomai nuo sezono: vasarą naudojami ploni, žiemą – storesni. Prie kilimo, puošiančio sieną, imama derinti kitus elementus: vazonus su augalais, portretus ir kitus paveikslus, netgi šarvus bei ginklus. Rytietiški kilimai neretai tapdavo karo trofėjumi, todėl didikų šeimos ypač didžiavosi, galėdamos jais puošti savo namų interjerą. Tai simbolizuodavo laimėtą mūšį, meilę Tėvynei, patriotizmą.
Kaip pastebi dr. M. Daraškevičius, rytietiškus kilimus europiečiai prisijaukino noriai ir, panašu, visam laikui. Jų nenukonkuravo nei nauji mados vėjai, tarkime, austi pagal prancūzišką pavyzdį kilimai, nei vietinėse šalių manufaktūrose išausti.
Išgauti audimo paslaptis patikėta šnipams
Persiškų kilimų ekspertė Laura Bohne antrina specialistui: „Persiškas kilimas – klasikinis elementas naujose tendencijose. Jis rado savo vietą visuose laikmečiuose – Renesanse, Baroke. Net kai keičiasi interjero mados, formos, spalvos, persiškas kilimas išlieka.“
L. Bohne pasakoja, kad prieinami plačiajai visuomenei šie kilimai tapo palyginti neseniai. Pirmą kartą jie buvo pristatyti Pasaulinėje parodoje, kuri vyko Vienoje 1873 m. „Tas spalvų ir raštų sprogimas, vaizdžiai tariant, nunešė visiems stogus. Britai net pradėjo siųsti šnipus į Persiją, kad išmoktų industriniu būdu gaminti kilimus. Natūralu, kad šeimos, audžiančios kilimus, turėjo savo spalvų išgavimo technikas ir jas saugojo. Pavyzdžiui, iki šiol nežinoma, kaip buvo išgaunama pavasario žalios spalva.“
Žinutė iš praeities tiems, kas jau subrendo
L. Bohne svarsto, kad rytietiško kilimo fenomenui įtakos turi per raštus ir spalvas kalbanti tautų išmintis ir griežta tradicija. Anot jos, kiekvienas toks rankų darbo kilimas neša savo emociją ir žinutę iš praeities.
Kaip ir visais laikais, taip ir dabar rytietiškas kilimas interjere yra daugiau nei namų puošmena: jis liudija apie šeimos išsilavinimą, erudiciją, gerą skonį ir galimybes. L. Bohne pastebi dar daugiau: „Žmonės, kurie pasiryžta įsigyti rytietišką kilimą, apskritai žiūri į pasaulį plačiau, nebijo kritikos, pasižymi intelektu ir yra drąsūs, subrendę rimtiems gyvenimo sprendimams.“
Dvidešimt metų tarp kilimų gyvenanti L. Bohne patvirtina savo asmeniniu pavyzdžiu, kad rytietiškas kilimas kviečia švęsti gyvenimą, įvairovę, džiugina ir, be abejo, praturtina bet kokį interjerą.
