Rūtos Meilutytės iškovotas auksas, žiūrėk, dar ims ir užtemdys su krepšininkų sėkmėm ir nesėkmėm siejamus lūkesčius. Išties, ši pergalė ypatinga dėl daugelio priežasčių, tarp kurių ir sportininkės amžius – net futbolininkas Wayne Rooney susižavėjęs įrašė socialiniame tinkle „Aukso medalis penkiolikos metų“ – ir itin nervus gadinanti situacija prieš plaukikių startą. Tačiau šis tekstas – ne sporto apžvalga, tad pasidairykime kiek platėliau.
Rūta Meilutytė gyvena ir treniruojasi Plimute (Plymouth), vakarinėje Anglijos dalyje. Emigrantė, besididžiuojanti, kad atstovauja Lietuvą. Taigi, nuo jos pergalės momento turime pripažinti, kad emigrantai ne tik remia savo Tėvynę finansiškai, bet ir gina jos orumą ir garbę tarptautinėje arenoje aukščiausiu lygiu. Neturiu nė menkiausios abejonės, kad dabar visa plejada Lietuvos politikų, kuriems bepolitikuojant ji „turėjo išsikraustyti“, puls fotografuotis su jaunąja čempione, spaus jos ranką ir girsis, tarsi patys būtų tą auksą laimėję. Premjeras gal net išlauš kokią jam būdingą sentenciją, vertą to žadėtojo vadovėlio, kurio niekas kažkodėl nerašo – na, pavyzdžiui, „iškovojome laisvę emigruoti“ ar dar ką nors. Jis juk gali.
Kiaurai nudriskusi piliečių Lietuva (valdžiažmogiai čia neįeina, jų gyvenimo standartai juk kiti) nuoširdžiai džiaugėsi ir tikėtina, dar ilgai džiaugsis šia pergale, akivaizdžiai rodančia, kaip be jokios pompastikos ir „politrukiškų“ pastangų giedama Tautiška giesmė ir kur plaka ne oficiozinė, o tikroji Lietuvos širdis. Taip, „lietuviais esame mes gimę“ ir ne iš valdžiažmogių malonės jais jaučiamės, ne jų dėka Anglijoje gyvenanti lietuvaitė laimi savo šaliai ir olimpinį auksą. Beje, ir pati Olimpiada vyksta ne šiaip kur nors, o būtent Rytų Londone, labiausiai lietuvių apgyventoje Anglijos sostinės dalyje.
Galiu paliudyti, kad bene kiekviename Londono klube – na, dėl šventos ramybės sakykime, kad daugelyje – būtinai sutiksi bent keletą besitreniruojančių lietuvių, tiek moterų, tiek vyrų. Kad net ir sunkiai dirbantys ir pinigais ne itin besitaškantys tautiečiai randa ir jėgų, ir išteklių mankštintis, lavintis ir gyventi aktyvų gyvenimą net ir svečioje šalyje. Kad čia jie galbūt turi tam daugiau galimybių, negu savo Tėvynėje... Ir netgi nujaučiu, kodėl taip yra.
Rašau šias eilutes, o galvoje kirba nerami mintis – esame neįtikėtinai darbšti ir valinga tauta, sugebanti išgyventi ir nugalėti sunkiausiomis sąlygomis. Tai kodėl gi niekaip nesuremiame pečių ir kartą ir visiems laikams tų sąlygų sau nepasigeriname? Kodėl vėl ir vėl darbščių ir valingų žmonių pastangomis sukurtas vertes leidžiame nusavinti saujelei suktų ir kostiumuotų gudragalvių ?
Gal jau gana ?
