Vytautas pirmą kartą Stasę pamatė ne linksmoje jaunimo draugijoje, jo išrinktoji nevilkėjo dailia suknele su aukštakulniais bateliais. Intos lageryje ji kastuvu valė kelią.
„Su geltonu "bušlatu", tokia suvargusi, susitraukusi, man jos pagailo kažkaip ir pradėjau rašyt“, — dabar pirmąjį susitikimą prisimena Vytautas.
Tada abu šiaurės įsimylėjėliai nė nenutuokė, ar jiems bus lemta gyventi ir senti drauge. Lageryje užgimusi meilės istorija tęsiasi iki šiol. Laukinukės ir Kovo slapyvardžius pasirinkę mylimieji jau 56 metus kartu.
Meilės istorija
„Kai mes abudu pradėsma pasakoti, tai galo nebus“, — juokdamiesi ir meiliai žiūrėdami vienas į kitą perspėja Stasė ir Vytautas Liorentai, priėmę mus savo namuose Kuršėnuose. Iš pradžių juos teko ilgai įkalbinėti papasakoti savo meilės istoriją, atseit, nieko čia ypatinga nėra. Tačiau mintimis grįžusi į jaunystę ir pasakodama savo išgyvenimus, ponia Stasė ima jaudintis.
Stasė Matulytė Liorentienė gimė Radviliškio valsčiuje Karžygių kaime savanorio šeimoje. Dar būdama paauglė 1945 metais su draugėmis davė priesaiką ir įstojo į pogrindinę organizaciją „Trispalvė“, pasirinko slapyvardę Laukinukė.
Į grupeles susibūrę jaunuoliai skaitydavo eilėraščius, po atlapais prisisiuvę tautines juosteles švęsdavo Vasario 16-ąją, padėdavo platinti atsišaukimus, rinkti vaistus ir šovinius partizanams.
1948 metais birželį 15-tosios rytą, po vieno abitūros egzamino, Stasė buvo pakelta iš miegų, išėjo vilkėdama vasarine suknele, net neatsisveikinusi su šeimininkais, galvodama, kad greitai grįš. Tada merginai buvo 18 metų.
Tų pačių metų pabaigoje ji su savo draugais „bendrabyliais“ buvo išvežta į Intos lagerį. Stasė gavo penkerius metus lagerio be teisės sugrįžti į Lietuvą.
Septyniolikmetis Vytautas Liorentas buvo suimtas 1947-ųjų birželį, tik baigęs šešias klases. Besimokydamas Šakių gimnazijoje Vytautas taip pat buvo įtrauktas į pogrindinę organizaciją — prie kryžiaus, dalyvaujant partizanų įgaliotiniui, davė priesaiką bei pasirinko Kovo slapyvardį.
Nepilnametis Vytautas už veiklą gavo 8 metus lagerio, Intoje atsidūrė 1948 balandį.
Paštas
Intoje, pasakoja Liorentai, buvo vienas moterų ir daug vyrų lagerių. Vyrai su moterimis bendrauti negalėdavę niekaip kitaip, kaip per slaptus laiškus. Vytautas, kuris specialiai pakišo koją po vagonėliu, kad tik išlįstų iš šachtos ir gautų lengvesnį darbą miške, tapo ryšininku, per kurį ir keliaudavo slapti laiškučiai.
Tuos paslėptus laiškus, pasakoja Stasė, perduodavo labai įvairiai. Svarbiausia buvo išnešti per zoną, mat išeinant labai kratydavo. Kartą už rastą laiškelį Stasė atsėdėjo karceryje.
„Išeidamos per zoną, būdavo, paimame molio gabalą, suvyniojame į jį laiškiukus ir koja perspiriame tą guzulą per zoną. Kai važiojame pro vyrų šachtą, pametame (kareiviai nieko nepagalvoja), o jie grįždami pasiima. Parvažiavę į zoną, išdalija slapyvardėm“, — pasakoja pašto mechanizmą ponia Stasė.
Kai prižiūrėtojai aptiko „molio paštą“, vyrai sugalvojo naują būdą — išpjovė laiškų slaptavietę malkoje (mat malkas reikėdavo į zoną parsinešti) ir pakeliui sutartoje vietoje tą malką pamesdavo. Dar laiškus slėpdavo sniege ar degtukų dėžutėse. Ant laiškelių rusiškomis raidėmis buvo užrašytos slapyvardės, kad, jei pakliūtų paštininkui rusui, žinotų, kam perduoti. Slaptas paštas lageryje kursuodavo kiekvieną dieną.
Lemtingas susitikimas
Tą dieną Stasė su savo brigada kastuvu valė kelią.
„Gimnazistėms labai sunkus darbas buvo paimti pirmą kartą kastuvą į rankas. O juk kasėm kanalus, kelius tiesėm. Būdavo, šaltis, mes apsimuturiavusios turbanais, apsivilkusios “bušlatais“ (ilgesnis vatinukas ir vatinės kelnės), kojas apsiavusios “čiūnėmis“, — pasakoja Stasė.
Tokią pirmą kartą savo mylimąją ir pamatė Vytautas, važiuodamas pro šalį su malkomis. Moterų jis užklausęs, kam perduoti linkėjimus. „Aš prisiminiau savo “bylininkus“ ir pasakiau, kad radviliškiečiams. Tiek ir tebuvo“, — prisimena Stasė.
Grįžęs į lagerį, Vytautas linkėjimus radviliškiečiams perdavė, o tie tarp savęs ir nutarė: „Žinai, Vytai, tau reikia Stasiukę pripiršt“.
Kokia jam pasirodė pirmą kartą mylimoji?
„Su geltonu bušlatu, tokia suvargusi, susitraukusi, man jos pagailo kažkaip ir pradėjau rašyt“, — sako ponas Vytautas.
Laiškeliai padėjo išgyventi
„Jis pradėjo rašyt, o aš — neatsakyt. Man taip liūdnos dienos buvo“, — tęsia istoriją S. Liorentienė. Ji beveik negaudavusi laiškų, nebuvo kam rašyti, be to, kaliniai turėjo teisę gauti tik du laiškus per metus. Kartą Stasė gavo slaptą laiškelį, kad brolį su mama išvežė į Sibirą, o tėtis mirė.
Vytautui atsakyti mergina delsė gal porą mėnesių, mat girdėjusi, kad jis susirašinėjęs su kita. O Vytas lyg tyčia užvertė Stasę laiškučiais ir vis važiuodamas pro šalį užklausdavęs: „Ar parašei?“.
„Rašė labai gražiai, kad patinku, kad myli. Juk ten jauties toks vienišas, o čia atsirado žmogus, kuris atjaučia ir supranta, ir gavosi savaime... Po biški, po biški, ir pamilau...“, — prisimena ponia Stasė.
Moteris pasakoja, kad per laiškus užgimę jausmai buvę labai romantiški.
„Jauni žmonės nepražūna, visur atsiranda kažkokia kibirkštėlė, nori su kažkuo pasidalyti. Pareini iš darbo nuvargęs, kareiviai su šunimis iš šonų parveda, valgęs — nevalgęs, ieškai tų laiškučių ir atsigulęs ant narų skaitai. Atsiranda tokios svajonės, guli ant narų, žiūri pro grotas ir svajoji, kaip susitiksi, parašai ką nors apie gamtą. Tai padeda išgyventi ir prisimiršti...“ — pasakoja buvusi lagerio kalinė.
Taip laiškais lageryje daug kas bendravo, po to susituokė, o viena jos draugė su būsimu vyru susipažinusi per sieną, bestuksendami Morzės abėcėlę. Paskui lageryje susitiko ir, išėję į laisvę, susituokė.
Užsiūtas meilės prisipažinimas
„Dabar parodysiu slėptuvę“, — šypsodamasi sako ponia Stasė, rankose vartydama mažytį pačios padarytą ir išsiuvinėtą aplanką. Vytautas savo laiškuose vis klausdavęs, ką Stasė jam jaučianti, tad mergina slėptuvėje po pamušalu užsiuvo meilės prisipažinimą.
„Čia buvo mano paslaptis“, — sako moteris. Išlanksčiusi daugiau kaip prieš pusšimtį metų rašytą laiškelį mylimam Vytui, skaito:
„Kas brangins tave taip užrakinus /rūmuose krūtinės vienišuos/ per klaikius šios žemės kapinynus/ aš tave nemirštantį nešuos“.
„Jei gyvenimo žiaurios bangos nublokštų toli kur mane, ir nebegalėčiau pasakyti tai, ką slėpiau širdyje, tada pažvelgęs į šituos žodžius, prisimink sutiktą šiaurėje mergaitę, kuri tave mylėjo taip, kaip nieko nebuvo mylėjusi“, — surašyta dailia smulkia rašysena.
„Tai buvo pirmasis mano prisipažinimas užsiūtas“, — sako ponia Stasė, prisakiusi Vytautui atplėšti pamušalą per jos gimtadienį.
„O parodyk tą laiškelį, kur krauju rašei“, — sako Vytautas.
„Eik tu, tau turėtų būti gėda, koks pavydus buvai“, — nurausta Stasė, o vyras, merkdamas akį, ją erzina: “Pavydus? Neprisimenu.“
Relikvijos
Ponia Stasė ant stalo krauna kitus išsaugotus lagerio lobius ir relikvijas. Mažame dailiai apsiūtame permatomame dėkle — lagerio laikų kalėdaitis, sudžiūvusi rūtos šakelė, plastiku aprėmintos nuotraukos, Vytauto slapta perduotas žiedas, padarytas lagerio dirbtuvėse, išsiuvinėtas Vytis.
Siūlus merginos traukdavo iš skaručių, skiauteles dalydavosi iš sukarpytų suknelių gabaliukų.
Bet viską reikėdavę slėpti, pasakoja ponia Stasė. Merginos buvo išsisiuvinėjusios pagalvėles su Gedimino pilimi ir ąžuolo lapais su užrašu „Tėviškėlė mano brangi, tu vaideniesi man sapne“. “Grįžtam iš darbo — krata padaryta, ir mūsų pagalvėlių nėra. Mes neturėjome į nieką teisės“, — sako ponia Stasė.
Laisvė
Kai Stasę išleido iš lagerio, ji susirado darbą Intos ligoninėje, kurioje iš pradžių ir apsigyveno, ir ėmė laukti Vytauto. Vytautui dar buvo likę pusantrų metų lagerio.
„Kartą išėjau pasivaikščioti, žiūriu — mašina važiuoja. Atsisuku, vyrai sėdi, jis — gale, pamatęs, pakėlė ranką, mašina sustojo, taip aš jį iš mašinos pasiėmiau ir parsivedžiau namo“, — apie pirmąjį susitikimą laisvėje pasakoja S. Liorentienė.
Namo — reiškė į kambariuką prie šachtos, kurį buvo užleidusi atostogų išvykusi sanitarė. Paskui pora gavo „iš šachtos“ atskirą kambarėlį, ant dviračio susirišo ryšuliuką ir parsikraustė.
„Nieko neturėjom, net lovos, padėjom ant taburečių lentą, ir naktį nugriuvom. Paskui vyrai padarė lovą“, — bendro gyvenimo pradžią prisiminė Liorentai. Ant tuščių sienų, kad būtų jaukiau, pasikabino kepurę, šaliką ir skarą.
Susituokti įsimylėjėliai negalėjo, nes nebuvo kunigo, civilinės metrikacijos abu nelabai pripažino, juolab kad meilę ir ištikimybę „iki grabo lentos“ jau buvo prisiekę laiškais.
Kai 1954 metais iš lagerio paleido kunigą Semašką, šis Liorentų kambarėlyje sutuokė aštuonias lietuvių šeimas. Liorentai juokiasi mažai savo kambarėlyje vieni pagyvenę, netrukus priglaudė dar kelias poras, tad teko spaustis ir šešiese, ir aštuoniese.
Išėjęs iš lagerio, Vytautas galėjo grįžti į Lietuvą, tačiau laukė Stasės, kuri tokios teisės dar neturėjo. „Jis juk pasiliko dėl manęs, kaip aš galėjau jo nemylėti?“ — klausia ponia Stasė.
Į Lietuvą Liorentai grįžo 1956 metais vasario 16-tosios naktį, prieš tai Sibire aplankę ištremtas Stasės ir Vytauto šeimas.
Apsigyvenę Kuršėnuose, gavo dviejų kambarių butą, kuriame netrukus apsigyveno penkiolika žmonių: patys Liorentai su trimis vaikais, iš Sibiro grįžę Stasės mama su broliu ir Vytauto tėvai su šešiais vaikais.
Dabar jie abu gyvena erdviame name Kuršėnuose.
„Ar dar tebemylit?“, — klausiu lagerio įsimylėjėlius.
„Suartina gyvenimas, nieko nepadarysi, nepraėjo“, — rimtai sako ponas Vytautas, kol jo žmona didžiuodamasi neša parodyti vyro dirbinius iš medžio šaknų.
„Mums labai mažai tų konfliktų būdavo. Dabar gal senatvėje daugiau: ar vienas neprigirdi, ar kitas nepasakom, kartais vienas norim šokius žiūrėti, o kitas krepšinį“, — pokštauja ponia Stasė, o ponas Vytautas linksmai juokiasi.
