Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pradeda pavaldžių įstaigų pertvarką, kuri numatyta ir Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių plane.
Dar viena pertvarka
Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos teigimu, šia pertvarka siekiama optimizuoti žmogiškuosius išteklius, atsisakyti besidubliuojančių įstaigų funkcijų ir, žinoma, racionaliai naudoti valstybės lėšas.
Pagal pirminį planą, tikimasi, kad vietoj 19-os ministerijai pavaldžių įstaigų liks 12. Pavaldžias įstaigas likviduojant, sujungiant, gryninant jų veiklas ir perduodant kitoms institucijoms tikimasi užtikrinti efektyvesnę jų veiklą ir gerinti valdymą.
SAM pavaldžių įstaigų pertvarką planuojama baigti iki 2020 m. sausio 1 d. Jos metu ketinama atsisakyti apie 170 pareigybių, tad darbuotojų nuo 3110 sumažėtų iki 2940.
Paskaičiuota, kad po pertvarkos dėl sumažėjusio darbuotojų skaičiaus ir patalpų išlaikymo išlaidų bus sutaupyta apie 450 tūkst. eurų. Iš šių lėšų 300 tūkst. eurų 2020 metais planuojama skirti vadinamajam pokyčių krepšeliui. Pasak SAM kanclerės Odetos Vitkūnienės, likusi lėšų dalis bus panaudota SAM įstaigų darbuotojų darbo užmokesčiui didinti siekiant išlaikyti ir pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus.
Nepritaria įstaigų jungimui
Nacionalinį transplantacijos biurą planuojama prijungti prie VšĮ Nacionalinio kraujo centro, kad Lietuva turėtų vieną įstaigą, kuri užtikrintų ir plėtotų bendrą kraujo, žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos procesą, jo saugą ir kokybę nacionaliniu mastu. Taip siekiama konsoliduoti ir optimizuoti donorystės koordinavimo funkcijas.
Tiesa, tik trijose Europos šalyse – Portugalijoje, Kroatijoje ir Kipre – šias funkcijas atlieka viena įstaiga, visur kitur organų ir kraujo donoryste rūpinasi dvi atskiros įstaigos.
Planuojama pertvarka kelia nerimą pacientams ir specialistams, dirbantiems donorystės ir transplantacijos srityje. Praėjusį ketvirtadienį SAM pavaldžių įstaigų atstovai buvo pakviesti dalyvauti Seimo Sveikatos reikalų komiteto klausymuose. Įstaigų atstovai išsakė galimas šio plano grėsmes ir nepritarimą.
Nacionalinio transplantacijos biuro Komunikacijos skyriaus vadovė Rasa Pekarskienė sako, kad organų donorystės sritis yra labai specifinė ir jautri, nes kalbama apie žmonių gyvybę. Nacionalinis transplantacijos biuras įkurtas prieš 23 metus, atsižvelgus į organų donorystės srityje pažengusių šalių patirtį. Europos Komisijoje organizuojamos atskiros konsultacijos ir mokymai organų donorystės ir kraujo donorystės klausimais, tad šios dvi sritys yra atskirtos.
Pasak R. Pekarskienės, per du dešimtmečius buvo išgrynintos įstaigos funkcijos, ko nėra padariusios kitos SAM pavaldžios įstaigos. „Reforma turėtų aktyvinti veiklą, stiprinti funkcijas, nes kalbame apie žmonių gyvybes. Pernai viltis gyventi buvo suteikta 157 žmonėms“, – sako ji.
Nacionalinio kraujo centro l. e. p. direktorė Ignė Klangauskienė taip pat nepritaria jungimo planams. Jos nuomone, tikslingiausia būtų organizacijas, vykdančias kraujo donorystės veiklas, sujungti į vieną įstaigą, kuri galėtų koordinuoti visą kraujo donorystės veiklą. Visoje Lietuvoje veiktų tokios įstaigos padaliniai, kraujo bankai.
Sritys – specifinės
Organų ir kraujo donorystės tikslas – gelbėti žmonių gyvybes. Vis dėlto labai skirtinga šių sričių veiklos specifika ir mastai: organų donorų iki šiol buvo vos daugiau nei 1600, o kraujo donorų – per 69 tūkst.
Lietuvos asociacija „Gyvastis“ vienija žmones, laukiančius organo persodinimo operacijos, taip pat gyvenančius su persodinta širdimi, inkstu, kepenimis, kasa ar plaučiais. Šių asmenų gyvenimas priklauso ne tik nuo medikų pastangų, bet ir nuo visuomenės požiūrio ir pritarimo donorystei, nuo valstybės politikos.
„Gyvasties“ prezidentės Aušros Degutytės nuomone, valstybės mastu skiriamas labai mažas dėmesys organų donorystei ir transplantacijoms. „Sujungus šias įstaigas, organų donorystė tiesiog „paskęs“ kraujo donorystės fone, ir tai labai skaudžiai atsilieps transplantacijos laukiantiems žmonėms ir jų artimiesiems. Pavyzdžiui, įvykus skandalams, susijusiems su kraujo donoryste, mažėtų ir pritariančių organų donorystei“, – grėsmes įvardija A. Degutytė.
Organų donorystė – labai jautri ir trapi sritis, nes susijusi su tragiška netektimi, mirusiojo artimųjų sprendimu paaukoti jo organus. Organų donoru tampama tik vieną kartą, nustačius smegenų mirtį (po mirties). Organų donorystė yra neatlygintina.
Nacionalinis kraujo centras skatina neatlygintiną kraujo donorystę, gamina kraujo komponentus, preparatus ir aprūpina jais asmens sveikatos priežiūros įstaigas bei pacientus. Kraujo donoru žmogus gali tapti iki 6 kartų per metus.
Tikimasi apgalvotų sprendimų
Seimo Sveikatos komiteto narys Antanas Matulas pritaria, kad šių institucijų veiklos labai skiriasi ir kad sujungus įstaigas jų veikla sutriktų 1–2 metams. Tokią nuomonę palaiko ir VUL Santaros klinikų Organų transplantacijos koordinavimo centro vadovė Dalia Aleknienė ir tų pačių klinikų gydytojas chirurgas Vitalijus Sokolovas.
„Mes pritariame, kad reikia stiprinti Nacionalinio transplantacijos biuro veiklos efektyvumą, skiriant didesnį dėmesį organų donorystei valstybės politikoje. Prašome atsakingai įvertinti galimas rizikas, nes skuboti ir neapgalvoti sprendimai kainuoja žmonių gyvybes ir gyvenimus“, – laukiančiųjų organų transplantacijos vardu kalbėjo A. Degutytė.
Šeštadienį vykusiame Seimo posėdyje šis įstatymo projektas buvo atmestas ir paliktas tobulinti.
Straipsnio autorius: Žydrūnas Kučinskas
