„Juodųjų gulbių“ – nenumatysi
Politologas Gediminas Vitkus sako, kad kitais metais gali gilėti santykių krizė tarp JAV ir Europos, o tai gali atsiliepti ir mums. Tiesa, didelių politikos lūžių, tikėtina, nebus, nebent pasaulį ir Lietuvą sudrebintų „juodoji gulbė” – įvykis, kurio niekas negalėjo numatyti.
„Šiuo metu turime tokią pasaulio tvarką, kuri susiklostė po Šaltojo karo, kai baigėsi dvipolė konfrontacija. JAV tapo dominuojančia valstybe ir daug kas svarstė, kas bus toliau, nes vienpolis pasaulis pagal daugumą tarptautinių santykių teorijų yra laikina būsena“, - sakė politikos mokslų specialistas.
Anot jo, teoriškai ši situacija turėjo išsispręsti mažosioms valstybėms susivienijus prieš JAV hegemoniją, bet taip nenutiko.
„JAV nesiėmė vienvaldžio vaidmens, nes tai nėra taip paprasta, todėl ir prieš juos nebuvo susivienyta. Tiesa, jie mėgino įvesti savo tvarką Irake ir tai – nepavyko“, – svarstė G. Vitkus.
Anot politologo, po Geoge W. Busho valdymo pabaigos JAV nusiramino, o kitos didžiosios valstybės padarė didelę pažangą.
„Rusijai sekėsi, nes buvo pakilusios naftos kainos, o Kinija vykdė savo rinkos ekonomikos pertvarkas. Ir štai dabar turime situaciją, kai Rusija turėjo pakankamai finansinių pajėgumų sustiprinti savo ginkluotąsias pajėgas. Ji dar neprilygsta Sovietų Sąjungai, bet jei kalbėsime apie branduolinį arsenalą, tai šis instrumentas liko, o politikoje su tuo negalima nesiskaityti. Taigi, Rusijos pagrindinis požymis – karinė galia. Visgi ji yra nepatenkinta, nes jos nepripažįsta, kaip lygiavertės“, – tvirtino politologas.
Pasak jo, Kinija yra sparčiai auganti ekonomika, manoma, kad 2030 m. ji taps didžiausia pasaulio ekonomika.
„Kinų kultūra kitokia, jie nėra kaip rusai, kurie nori visko čia ir dabar. Kinijoje vyksta ilgalaikis planavimas, nėra noro viską pasiekti šiandien. Kinų padėtis darosi vis stabilesnė, jie konsoliduojasi, didina karinę galią, plečia savo įtaką ir pasistumdo ir su JAV“, – sakė politikos mokslų specialistas.
Politologas sako, kad Europa yra labai priklausoma nuo JAV saugumo prasme.
„Donaldas Trumpas rodo, ką gali JAV, o ji gali šantažuoti ir spausti, kelti sąlygas. Jie yra vienintelis saugumo tiekėjas, o kai yra vienas tiekėjas jis gali kelti tam tikras sąlygas. Ilgą laiką galvojome, kad JAV ir Europą vienija tos pačios vertybės, bet dabar, kai JAV išsirinko prezidentą, kuris šių vertybių nepripažįsta, galime matyti, kad situacija yra kitokia. Visgi JAV yra demokratija, todėl Trumpas nėra visa šalis, veikia stabdžių-atsvarų sistema, transatlantinės įtampos ir pagerėjimai, pablogėjimai. Taip visada buvo, bet JAV turi išeiti ir proto, kad paliktų Europą likimo valiai, nes tai, ne tik strateginis, bet ir kultūrinis partneris“, – kalbėjo G. Vitkus.
Anot jo, kiti metai labai priklausys nuo to, kas atsidurs Europos parlamentuose ir prezidentūrose. Čia, žinoma, savo vaidmenį sieks suvaidinti ir Rusija.
„Putinas taiko chaoso strategiją ir jam sekasi: Italija ir Prancūzija balansuoja ant beprotybės ribos, o apie „Brexit“ galime net nekalbėti, tai – absurdo teatras. Visur galime atsekti Rusijos pėdsaką, jie gal viso to nesukūrė, bet, kad prisidėjo ir pastūmėjo – tikrai. Tai vadinama hibridiniu karu ar plataus spektro konfliktu. Rusų interesas – pajungti Europą, kad ten valdytų „draugiški režimai“, Šrioderio tipo vadovai. Kai šie klausimai išsispręs, mes (Lietuva) atkrisime natūraliai, dėl to, matyt, nereikia nė rūpintis“, – sakė G. Vitkus.
Jis įsitikinęs, kad Kinija vaizduoja, jog yra Rusijos partnerė, bet žiūri iš aukšto. Ekonominės galybės yra nesulyginamos, bet Kinija įtampos neaštrina, nes abi šalys lyg ir oponuoja JAV. Rusija savo ruožtu turi galingesnę armiją ir daugiau bombų. Taigi, taktinė sąjungą prieš JAV gali sudaryti, bet strateginės – ne, nes norai – skiriasi.
Rusija nori tapti galybe, o Kinijai nėra tokio poreikio, nes ji – natūraliai didelė ir galinga valstybė. Kitais metais taip pat galime stebėti mėginimą susprogdinti Europą iš vidaus, griauti transatlantinę erdvę.
Rusai ir kinai nori kitokios Europos
Politologas Konstantinas Andrijauskas sako, kad Kinija šiais metais švenčia savo 40 metų ekonominių reformų jubiliejų, o netrukus švęs ir modernios valstybės šimtmetį. Kinai yra jautrūs šioms sukaktims.
„Iki 2021 metų Kinija ruošiasi tapti didžiausia pasaulio ekonomika. Tais metais kinai švęs komunistų partijos šimtmetį. Ši valstybė vis drąsiau ima kalbėti apie savo norus ir ambicijas tarptautinėje ekonominėje politikoje ir diplomatinėje darbotvarkėje, o JAV, regis, yra linkusi pripažinti, kad Kinija yra grėsmė jų nacionaliniams interesams. Tendencijos yra ilgalaikės ir gerai matomos“, – sakė politologas.
Anot jo, prekybos karas tarp JAV ir Kinijos yra tik viena iš daugelio tendencijų, susijusių su šių valstybių strategine priešprieša.
„Jei dalykai susitvarkys prekybos kontekste, mes negalime garantuoti, kad JAV neišreikš, sakyčiau, pakankamai pagrįstų priekaištų dėl tokių aspektų, kaip Kinijos technologijų politika, pramoninio špionažo, protekcionizmo ir panašių dalykų. Gali būti sugrįžta prie retorikos susijusios su Kinijos įgyvendinama monetarine valiutų politika. Tikėtis, kad prieštaravimai sumažės iki tokio lygio, jog galėtume pasakyti: kinai su amerikiečiais susitarė ir galime grįžti prie įprastinių tvarkų ir taisyklių – neverta“, – sakė jis.
Politologas įsitikinęs, kad Rusijos vaidmuo šiame kontekste yra dviprasmiškas: Vakarų pasaulis prisibijo Rusijos ir Kinijos suartėjimo, bet to neturėtume pervertinti, nes Rusija negali pabėgti nuo geografijos. Kiniją demonstruoja nepaliaujamą augimą, Rusija tai supranta.
„Ilguoju laikotarpiu Kinijos augimas turės pasekmių Rusijai, šis augimas vyks Rusijos įtakos tarptautinėje arenoje sąskaita. Kinija ir Rusija pradeda konkuruoti. Trumpas svarsto galimybę patraukti Rusiją į savo pusę, kai kalbama apie Kiniją, bet vėl turėtume žinoti, kad tai didžiulė valstybė pirmiausia žiūrinti savo pačios interesų. Jei žiūrėtume iš Europos perspektyvos, tai Maskva ir Pekinas norėtų, kad Europa demonstruotų tai, ką jie vadina strategine autonomija, tai yra: priiminėtų sprendimus nepriklausomai nuo JAV valios ir noro“, – sakė politologas, tikindamas, kad matosi politikos perskyrų tarp Trumpos ir Europos lyderių.
K. Andrijauskas sako, kad Europa verčiama rinktis ir tai yra labai bloga tendencija, nes, tarkime, mūsų, kaip valstybės nacionalinis saugumas ir ES, kaip regiono, saugumas paremtas euroatlantiniu bendradarbiavimu. Kitaip tariant – mes be amerikiečių ir jie be mūsų esame mažiau galingi tarptautinėje arenoje.
„Reikia tikėtis, kad euroatlantinis ryšys išliks tampus ir santykiai tarp JAV ir Europos nacionalinių vyriausybių bus geri. Tikėkimės, kad bus bendras sutarimas, kur pasaulis turi eiti ir kaip atrodyti. Ir kad tokių daugiašalių saugumo organizacijų, kaip NATO vaidmuo nebus užmirštas“, – sakė politologas.
Anot jo, kitais metais didžiųjų valstybių karinio susidūrimo greičiausiai nebus, nes nė viena iš valstybių to nenorėtų. Visgi prielaidų smulkesniems konfliktas yra: tikėtini konfliktai bus susiję su galios persiskirstymu ne tik regioninėje, bet ir pasaulio politikoje.
