Laosas – viena skurdžiausių Azijos šalių. Turistas čia toks pat retas paukštis, kaip Lietuvoje – pelikanas. Apie 80 proc. šios šalies užima kalnai ir kalnagūbriai, atšiaurūs ir sunkiai prieinami.
Beveik pusę – miškai, džiunglės. Jose auga ir labai vertingas medis – tikmedis, iš kurio išgaunami visame pasaulyje vertinami raudonieji sakai. Gyventojai rausia žemę Dėl labai prastų kelių ir susisiekimo ši produkcija beveik neeksportuojama. Nebent pasiekia kaimynes – Tailandą ar Vietnamą. Turi Laosas ir vario, alavo, aukso bei kitų brangakmenių klodų, bet dėl prastos įrangos šie turtai sunkiai pasiekiami. Tad dauguma laosiečių dirba žemę, augina ryžius, saldžiąsias bulves, žemės riešutus, kukurūzus, kitas daržoves. Tačiau derliai yra menki, gal tik ryžiai kiek geresni užauga. Darbo įrankiai – primityvus, tokie, kokiais mes dirbome gilioje senovėje.
Daug laukinės gamtos ir egzotikos
Sunkiai prieinamose vietovėse labai gerai dera aguonos. Tačiau 2005 m. nelegalios opijaus ir kanapių laboratorijos netoli Tailando ir Mianmaro (žinomos kaip „Auksinis trikampis“) buvo išnaikintos. Šalyje beveik nėra pieno ūkio, nes čia galvijai veisiami tik darbams. Mūsų gidas Jurijus pasakojo, kad laosiečių svajonė – turizmas. Iki šio amžiaus pradžios vietiniai net šio žodžio nebuvo girdėję, o šiandien turizmą jie kelia į pirmąsias pozicijas. Jurijus neabejoja, kad po kokių penkerių metų Laosas taps viena lankomiausių šalių – tam jie atkakliai ruošiasi. Turistus vilios civilizacijos dar nesugadinta šalis, kurioje daug laukinės gamtos ir egzotikos. Muitininkas tarp bambukų Plaukiant į šalį upe, į akis krinta šiukšlėmis aptekęs krantas. „Tai ir yra Laosas“, – ramiai paaiškino Jurijus. Išklypusiais ir stačiais laiptais ropščiamės į viršų, kur ant kažkokios tvoros plevėsuoja vėliava. Ji pakabinta labai nepagarbioje vietoje. Bet čia tai yra įprasta. Svarbu, kad vėliava būtų, o į ką ji įbesta, ne taip svarbu. Vienas keliauninkų pasiteirauja gido, ar čia, muitinėje, galima fotografuoti? Pasirodo, čia turistams viskas galima: ir fotografuotis, ir filmuotis, ir netgi su pačiu muitininku. Dairomės, kur tas muitininkas. Pamatome jį tik tuomet, kai gidas pirštu parodo. Iš tiesų jį visą laiką matėme, bet neįtarėme, jog tas apspuręs vaikinukas bambukų palapinėje gali būti muitinės pareigūnas.
Neįprasti suvenyrai
Jau pati pirmoji Laoso parduotuvėlė pakeri savo egzotiškais suvenyrais. Ypač įspūdingai atrodo naminuke užpiltos gyvatės, kobros, skorpionai ir kitokie gyviai. Čia pat turistus vilioja egzotiška užpiltinė, supilta į atvirus indus. Priėjai, pasisėmei samteliu – ragauk, ko tik nori ir kiek nori. Gidas vyrams primygtinai siūlo išgerti samtuką degtinės, užpiltos ant tigro penio. O moterims, sakė, naudinga ragauti visko, bet tik ne šio vyrams skirto užpilo. Tačiau iš butelių žvelgiančios kobros neviliojo. Buvo ir užpiltinių su ženšenių šaknimis, su iki tol mums negirdėtais gydomaisiais augalais. Tokių užpiltinių gamyba Laose yra viena pelningiausių, nes jas kaip suvenyrus mielai perka turistai. O pagauti kobrą laosiečiui – vienas juokas. Tačiau gidas perspėjo, kad mums tokiais suvenyrais gundytis nereikėtų, nes muitininkai vis tiek atims ir dar nubaus. „Iš Laoso galite vežti, ką norite, bet kitų šalių muitinėse galite turėti didelių nemalonumų“, – paaiškino ir priminė, kad negalima vežtis jokio gaminio iš odos, ypač iš dramblio ar krokodilo odos. Taigi paganėme akeles ir užtenka. Nors tolesnė kelionė parodė, kad ir patį krokodilą nesunkiai į Lietuvą būtume parsivežę, tik kam to reikia.
Kainą nuleidžia be derybų
Šalia minėtųjų užpiltinių prekiaujama ir įvairiausiais tepalais, kurie savo kvapais kažkiek primena „vietnamietiškas žvaigždutes“. Mus itin sudomino į užsukamą indelį įmesti keli augalėliai – lyg sėklos, lyg – susmulkintos šaknys. Atsukus indelį, reikia stipriai įtraukti pro nosį jų kvapo. Pajunti, lyg tas kvapas pro visas galvoje esančias angas išeina. Slogos ar kitokio kvėpavimo takų uždegimo – kaip nebūta. Laosiečiai su nuostaba sekė mūsų susidomėjimą „arbatos“ indeliais. Tokie dailūs, gražūs. Bet galop išsiaiškinome, kad tai buvo įrankiai ne arbatai gerti, o opijui rūkyti bei jam paruošti. Prekeiviai stebino nuoširdumu. Žinojome, jog Azijos šalyse reikia derėtis, tačiau Laose prekeiviai nuleisdavo kainą nė neprašomi. Ir plačiai nusišypsodavo. Čia pat prie prekystalių ant žemės pasitiesę kilimėlį žmonės užkandžiavo ir labai įdėmiai stebėjo, kaip mes stebimės jų alkoholio kainomis. Mums kėlė nuostabą, kaip 0,7 l brendžio butelis gali kainuoti tik vieną dolerį. „Kodėl visiškai nėra girtų, jei toks pigus alkoholis?“– klausėme gido. „Todėl ir pigus, kad jo niekas negeria“, – atsakė. Tačiau tirštesnėse turistų susibūrimo vietose alkoholiniai gėrimai, kaip, beje, ir alus, yra gana brangūs. Juk turistai vis tiek išperka. Daug emocijų mums sukėlė „Bušo išpardavimas“ – mat tą dieną vyko naujojo Amerikos prezidento inauguracija. Tad laosiečiai marškinėlius su senojo prezidento atvaizdu pardavinėjo kone už dyką, o tokie pat marškinėliai su naujojo prezidento atvaizdu buvo itin brangūs.
Tiki socializmo rojumi
Laosas šiandien yra liaudies demokratinė respublika, savarankiška valstybe tapusi tik 1953 m. Iki tol ji priklausė Prancūzijai. Tačiau savo nepriklausomybės žmonės nemokėjo branginti – 1960 m. šalyje prasidėjo pilietinis karas. 1964 m. amerikiečiai pradėjo dešimt metų trukusį karą Vietname, o Laose laikė savo karines pajėgas. 1975 m. buvo įkurta prokomunistinė Laoso liaudies demokratinė respublika. Tačiau 1991 m. laosiečiai, rodos, suprato ne tuo keliu pasukę, ir socializmo kūrimo buvo atsisakyta. Tačiau jo apraiškų ir šiandien apstu kiekviename žingsnyje. Patys laosiečiai nė neslepia, kad jų šalies vienpartinės sistemos valdymui labai didelę įtaką daro ir kaimynas Vietnamas. Laosas šią valstybę mėgdžioja.
Nijolė Petrošiūtė