Metams bėgant, Italijoje įsikūręs gamintojas, automobilių entuziastų pasaulis išvydo keletą skirtingų „Miura“ versijų, kurios būdavo greitesnės, nuožmesnės ir žinoma – brangesnės. Vis dėlto, jeigu beveik visos „Miura“ versijos yra daugiau ar mažiau panašios, 1970 metais sukurta ir šio projekto įkvėpimo šaltiniu tapusi „Miura Jota“ yra absoliučiai vienetinis kūrinys.
1970 metais sukurta „Miura“ versija turėjo būti „Lamborghini“ bendrovės brangakmeniu. 360 kilogramų mažesnis svoris, platesnė ratų provėža, įvairūs aerodinaminiai elementai ir gerokai pajėgesnis variklis leido sukurti daugiausiai šiurpuliukų keliančią „Miura“ versiją.
„Lamborghini“ inžinieriams užvedus šios „Miura“ versijos variklį, netrukus į bendrovės duris pasibeldė automobilių kolekcionierius – Walteriui Ronchi, ir tada, net nespėjus deramai pasivažinėti, automobilis iškeliavo į Walterio garažą.
1971 metais Walteris Ronchi nusprendė vienetinę „Miura Jota“ parduoti už tikrai jį džiuginančią sumą. Tik jeigu jis būtų žinojęs kas nutiks artimiausiomis dienomis, vargu ar jis būtų priėmęs itin storą pinigų krepšelį iš žmogaus, kuris 1971 metų balandį vienetinę „Miura Jota“ sudaužys. Jis taip pat nebūtų jos pardavęs, jeigu būtų žinojęs, jog avarijos padariniai privers automobilį sudegti. Nepataisomai.
Praėjus keletai metų nuo šio skaudus įvykio, pirmasis „Miura Jota“ savininkas nusprendė pasamdyti du buvusius „Lamborghini“ bendrovės darbuotojus dėl kilnaus tikslo. Jis jų paprašė atlikti kardinalią „Lamborghini Miura P400 S“ modelio transformaciją ir per tam tikrą laiko tarpą dirbtuvėse stovintį egzempliorių transformuoti į „Jota“.
Galutinis rezultatas buvo įspūdingas. Tai buvo „Jota“ ir ribotos laidos „Miura SVJ“ versijų kokteilis, kuris projekto užsakovui kainavo 4,5 mln. Italijos lirų, bet tai jam buvo nesvarbu.
Liežuvį laužančiu vardu – „Millechiodi“ (išvertus iš italų kalbos – 1000 vinių), pavadintas automobilis su kaupu pateisino Walterio Ronchi lūkesčius.
Šio projekto iniciatorius ir buvęs vienetinio „Lamborghini“ savininkas, Walteris Ronchis, automobilį perleido kitiems bendraminčiams. Iš tiesų, jis per keletą dešimtmečių perėjo per keleto skirtingų kolekcionierių rankas.
Vienas iš jų automobilį perdažė, sekantis atliko variklio kapitalinį remontą, o kai 2015 metais jis atsidūrė pas dabartinį savininką, jis išleido 290 000 eurų pilnavertei „Miura“ restauracijai, kurios metu automobilis vėl buvo nudažytas originalia spalva, o variklio tūris buvo padidintas iki 4,1 litro. Be to, vėliau automobilio apžiūrą atliko buvęs „Lamborghini“ automobilių bandytojas – Valentino Balboni, kuris, ironiška, buvo tas žmogus, ženkliai prisidėjęs prie skirtingų „Miura“ modelio versijų kūrimo.
Šiuo metu šis „Lamborghini“ parduodamas specializuotoje automobilių atstovybėje Šveicarijoje. Nors nei projekto autoriai, nei atstovybės atstovai nenori atskleisti šios mašinėlės kainos, tačiau ji tikrai turėtų siekti bent 1 mln. eurų. Iš tiesų, nenustebtume, jeigu jis būtų parduotas už gerokai didesnę sumą. Kad ir 2 mln. eurų.
