Kaip ir minėjome anksčiau, pirmąjį kartą „Lamborghini Diablo“ buvo pristatytas 1990 metų sausio mėnesį įvykusiame privačiame vakarėlyje. Šampano ir kitų svaigiųjų gėrimų nestokojantis vakarėlis buvo surengtas Monte Karle įsikūrusiame viešbutyje – „Paris“.
Ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai. Kino ir muzikos industrijos numylėtiniai, verslo imperiją valdantys individai bei merginų numylėtiniai visuomet buvo pagrindinė „Lamborghini“ auditorija, tad kai atėjo metas galvoti apie naujo modelio pristatymą, Monte Karle esantis viešbutis pasirodė kaip ideali vieta.
Pradėjo vieni, užbaigė kiti
Devinto dešimtmečio pradžioje „Lamborghini“ priklausė nepriklausomų gamintojų lygai. Tuomet bendrovę valdę du užkietėję automobilių entuziastai 1980-ųjų pradžioje susisiekė su ištikimu bendrovės partneriu – Marcello Gandiniu. Žmogumi, kuris buvo atsakingas už pirmąją „Lamborghini“ žvaigždę, „Lamborghini Miura“, bei populiariosios kultūros simboliu tapusį „Lamborghini Countach“.
Iš pradžių, garsusis dizaineris bandė pasiūlyti automobilį, kuris pasižymėtų pleišto formos siluetu. Anuomet tai buvo Marcello Gandini silpnybė, todėl nenuostabu, jog futuristiškos formos buvo pritaikytos ir „Countach“ įpėdinyje. Tik vargu ar Marcello Gandini tikėjosi, jog jo pasiūlytos idėjos bus išmestos į šiukšlių dėžę.
1987-aisiais „Lamborghini“ valdymą perėmė ant sparnų skriejęs „Chrysler“ koncernas. Pinigų neturėjęs kur dėti gamintojas panoro į savo krepšėlį įsidėti superautomobilių gamintoją ir tokiu būdu visiems parodyti, jog amerikiečiai turi užtektinai įgūdžių kurti ne tik talpius vienatūrius, bet ir superautomobilius.
„Chrysler“ vadovai norėdami sukurti nuosaikiau atrodantį „Countach“ įpėdinį, į pagalbą pasitelkė Tomą Gale'ą. Tik saviems žinomą specialistą, kuriam buvo liepta nušlifuoti aštrius „Diablo“ koncepcijos kampus.
Galutinis rezultatas sulaukė dvejopų įvertinimų. Jeigu „Chrysler“ vadovai savo kolegą gyrė ir džiaugėsi, jog „Diablo“ neatrodo kaip kosminis erdvėlaivis, tai Marcello Gandini negailėjo riebesnių žodelių.
Neatsisakė pagrindinio akcento
12 cilindrų variklis visuomet buvo „Lamborghini“ flagmanų vizitine kortele. Taip buvo, yra ir, ko gero, išliks netolimoje ateityje.
Jeigu „Countach“ modelyje tūnojusio V12 tipo agregato tūris per ilgus gamybos metus sugebėjo išaugti nuo 3,9 iki 5,2 litro, tai į „Diablo“ turėjusios patekti širdies tūris išaugo iki 5,7 litro. Padidėjęs tūris, žinoma, simbolizavo ir padidėjusią variklio galią – 492 AG ir 580 Nm.
Išaugęs jėgainės pajėgumas naujam „Lamborghini“ flagmanui suteikė stulbinančias dinamines savybes. 1990-aisiais pasirodęs automobilis iki 100 km/val. žadėjo įsibėgėti per 4,5 sekundės ir jeigu atrastumėte pakankamai ilgą tiesiąją, automobilis pasiektų 325 km/val. greitį.
Anuomet tokios charakteristikos atrodė įspūdingai, tačiau norint jas atkartoti realiame pasaulyje, iš pradžių reikėjo įsitikinti, jog esi patyręs vairuotojas. Vairo stiprintuvo ir ABS sistemos neturėjęs automobilis labai greitai užsitarnavo kaip pavojingo, sunkiai valdomo ir prognozuojamo automobilio reputaciją, tačiau žvelgiant iš kitos barikadų pusės – šios savybės puikiai koreliavo su automobilio vardu – „Diablo“.
Pasirodė netinkamu metu
Devyniasdešimtųjų pradžia mūsų šaliai asocijuojasi su nepriklausomybės paskelbimu, išsivadavimu iš Sovietų Sąjungos. Tuo tarpu Vakarų Europos gyventojai tą laikmetį atsimena dėl ekonominės krizės.
Greitą ir skausmingą šoką patyrusios įvairių šalių ekonomikos tapo pagrindine priežastimi dėl kurios „Lamborghini Diablo“ užsakymų kiekis pirmaisiais gamybos metais buvo niekinis. Italijoje esanti gamykla retkarčiais netgi darydavo kelias dienas trukusias pertraukas, tačiau toks darbo režimas nepatiko tuometiniams „Lamborghini“ vadovams iš „Chrysler“ koncerno. Greito ir ženklaus pelno tikėjęsi amerikiečiai 1992-ųjų pabaigoje spjovė į nepelningą superautomobilių gamybos verslą ir „Lamborghini“ pardavė kitai kompanijai – „MegaTech“. Bermuduose užregistruotai kompanijai, kuri priklausė tuometinio Indonezijos prezidento sūnui.
Nuolatos tobulino
Gamintojui sugebėjus išgyventi sudėtingą ir finansiškai nuostolingą laikotarpį, 1993-aisiais pasaulį išvydo nauja „Diablo“ versija – „Diablo VT“. „Lamborghini“ siekdama pažaboti ne visiems priimtiną automobilio charakterį, į superautomobilį įdiegė keturių varančiųjų ratų pavarą, kuri turėjo užtikrinti didesnį sukibimą su kelio danga, tačiau nauja pavara nebuvo vienintelis „Diablo VT“ pranašumas.
Bendrovės darbuotojai taip pat atliko keletą kosmetinių pakeitimų ir interjero patobulinimų. Pavyzdžiui, buvo pakeistas visas prietaisų skydelis, automobilyje atsirado vairo stiprintuvas bei ABS sistema, kuri padėtų šį įsiutusį ratuotį sustabdyti anksčiau negu nutiktų nelaimė.
Nemažą impulsą davusi „Diablo VT“ versija vėliau paskatino gamintoją sukurti dar keletą naujų „Diablo“ modelių versijų: galiniais ratais varomą „SV“ ir saulėtoms dienoms skirtą „Diablo“ rodsterį.
Šių naujų versijų pasirodymas padėjo išjudinti stagnuojančią „Lamborghini“ veiklą, tačiau tai buvo nesvarbu, nes italų gamintojos darbuotojai ruošėsi dar kartą susiveržti diržus. Šį kartą dėl Azijoje prasidėjusios ekonominės krizės.
Nors Europoje ir Jungtinėse Valstijose „Lamborghini“ džiaugėsi minimaliu, bet džiuginančiu augimu, tačiau tuometiniai bendrovės vadovai iš Azijos tiesiog nebegalėjo tęsti veiklos, kuri kasmet reikalauja milžiniškų investicijų. Tad kaip ir buvo galima tikėtis, „MegaTech“ pradėjo ieškoti potencialių investuotojų ar, netgi, pirkėjų, kurie būtų linkę į savo rankas perimti gamintojo kontrolę.
Porą metų trukusios spekuliacijos apie būsimą „Lamborghini“ šeimininką baigėsi 1998-aisiais. „Volkswagen Group“ koncerno narė „
Audi“ oficialiai paskelbė, jog perima „Lamborghini“ į savo rankas.
Iškart ėmėsi darbų
Naujoji „Lamborghini“ valdžia nieko nelaukusi ėmėsi rimtų, bet reikalingų permainų. Gamintojos darbuotojai pradėjo darbuotis prie modernizuotos „Diablo“ versijos, kuri atsisakė į viršų pasikeliančių žibintų, o vietoje jų atsirado iš „
Nissan 300ZX“ pasiskolinti analogai.
Bendrovės darbuotojai taip pat atliko keletą reikšmingų interjero patobulinimų, komforto įranga nebeatrodė tokia skurdi, o modifikacijų gausa taip pat džiugino ilgamečius „Lamborghini“ gerbėjus. Prie jau pažįstamų „Diablo VT“, „Diablo SV“ ir „
Diablo Roadster“ versijų prisijungė aštriadantė „Diablo GT“ modifikacija, kurios maksimalus greitis siekė 345 km/val.
Naują darbo kultūrą įdiegę „Audi“ vadovai vėliau ėmėsi pačios svarbiausios užduoties – naujo modelio kūrimo, kuris turi simbolizuoti naują „Lamborghini“ markės erą. Kol viena „Lamborghini“ inžinierių grupelė plušo prie 2001-aisiais metais debiutavusio „Murcielago“, kita darbavosi prie dar vieno subtilaus, bet reikšmingo „Diablo“ modelių gamos atnaujinimo, kuriam vadovavo Lucas Donckerwolke. Belgijoje gimęs dizaineris, kuris prieš tai buvo reikšmingai prisidėjęs prie įvairių „Škoda“ automobilių dizaino, tad tik galite įsivaizduoti kokį karjeros šuolį jis padarė pradėjęs dirbti prie „Lamborghini“ automobilių: „Diablo VT“, „Murcielago“ ir „Gallardo“.
Nepaisant įvairiausių iššūkių, „Lamborghini Diablo“ sugebėjo išgyventi dvi ekonomines krizes. Per dešimtmetį trukusią gamybą „Lamborghini“ pagamino 2903 „Diablo“ superautomobilio vienetus. Šis rodiklis tuomet leido paskelbti, jog tai – pats sėkmingiausias bendrovės modelis.
Vėliau pasirodęs „Murcielago“ sėkmingumo kartelę pakėlė iki 4099 vienetų, o „Aventador“ – net iki 10 tūkst. vienetų. Galiausiai, dabar „Lamborghini“ sėkmės kalve tapo „Urus“ visureigis, kuris jau kurį laiką padeda gamintojui viršyti išankstinius lūkesčius.
Pagamintų modelių statistika:
- Diablo: 1990-1998, 873
- Diablo VT: 1993-1998, 529
- Diablo SE:1993-1994, 157
- Diablo SV: 1995-1999, 346
- Diablo VT Roadster: 1995-1998, 468
- Diablo SVR: 1996, 34
- Diablo GTR: 1999-2000, 32
- Diablo 6.0: 2000-2001, 337
- Diablo 6.0 SE: 2001, 44
- Diablo GT: 1999-2000, 83
GALERIJA
VIDEO
