Fenomenas I
Atslūgus čempionato įtampai, lengviau atsipūtė Antanas Merkevičius. 51–erių pagėgiškio neslegia pasirengimo svarbiausiems startams rūpesčiai, tad po kovų ant imtynių kilimo Antanas gali mėgautis medžioklės malonumais ir trenerio darbu. Praeitų metų pasaulio veteranų čempionato sidabro medalio laimėtojas Panevėžyje taip pat neliko tuščiomis. Pagėgiškis „nuskynė“ vieną pergalę ir tenkinosi penktąja vieta svorio kategorijoje iki 70 kilogramų. Tai nėra įspūdingiausias atleto rezultatas, nes turiningos sportinės karjeros tarpsnyje Antanui vieną kartą atiteko šalies čempiono laurai (1998 m.), o dar septyniskart kartus kopė ant pjedestalo, kur jam buvo įteikti sidabro arba bronzos apdovanojimai.
Nepaisant kuklios penktos vietos, užimtos čempionate, kelių dešimčių metų trukmės sportiniame maratone pagėgiškiui nėra lygių. Savo artimiausią persekiotoją dėl vyriausio imtynininko, dalyvavusio šalies čempionate (ne veteranų!) titulo jis lenkia geru kone dešimtmečiu. Apie tai byloja rašytiniai šaltiniai – pagėgiškis Zenonas Komskis citavo trisdešimt penkių metų senumo savaitraščio „Lietuvos sportas“ ištrauką, kurioje aprašoma paskutinė legendinio, dvidešimtkart Lietuvos čempiono Algio Ladietos kova. Tuomet, 1982 metais, Šiauliuose vykusį čempionatą 43-ijų metų Algis Ladieta savo karjerą baigė su trenksmu – iškovojo dvidešimtą čempionato auksą ir pasitraukė iš aktyvaus sporto.
Beveik neabejoju, kad Antanas dalyvaus ir kitų metų šalies čempionate, kartu palikdamas vis mažiau šansų priartėti prie savo ilgaamžiškumo rekordo.
Nugalėtoju šiame svoryje tapo Artiomas Auga.
Fenomenas II
Edgaro Voitechovskio pavardė iš imtynių padangės buvo dingusi trejiems metams, todėl vien klaipėdiečio atvykimas į Panevėžį tapo netikėta staigmena. Praeityje Edgaras net dešimt kartų varžėsi įvairių amžiaus grupių Europos ir pasaulio čempionatuose, o 2007 ir 2008 metais iškovojo vietą tarp dešimties geriausių žemyno imtynininkų. Tačiau laikas padarė savo – praeities nuopelnai buvo primiršti.
Žengęs ant „Cido“ arenoje patiesto imtynių kilimo, trisdešimtmetis Edgaras stebino maloniais siurprizais ir vėl priminė apie save. Jau po čempionato kovų specialistai unisonu pripažino, kad pirmą vietą užėmęs E.Voitechoskis yra geriausias varžybų laisvūnas. „Edgaras tiesiog kito lygio. Svoryje iki 97 kilogramų niekam net nesišvietė meistriškumu priartėti prie tituluoto atleto. Buvo akivaizdu, kad be didesnių pastangų jis galėtų palengvėti iki 86 kilogramų ir tikrai ten taip pat neturėtų problemų, – svarstė Raseinių treneris Valdas Grišius. – Turėčiau palaikyti ir girti savo auklėtinį Domantą Pauliuščenko, tačiau noriu būti objektyvus – Edgarui šiandien lygių nėra. Net tas pats Domantas po treniruočių prieidavo ir stebėdamasis sakydavo, kad su tokio aukšto lygio partneriu jam dirbti tenka labai retai“.
Edgaro tėvas ir treneris Olegas Voitechovskis artimiausiu metu apsilankys Klaipėdos „Viesulo“ sporto centre, kur aptars galimybę Edgarui sudaryti sąlygas dirbti, sportuoti ir ruoštis varžyboms. „Sūnus turi ambicijų ruoštis po trijų metų vyksiančiom olimpinėm žaidynėm. Nematau priežasties dėl kurios jis turėtų atsisakyti savo planų. Bet jam verkiant reikia paramos, todėl ieškosime galimybių įdarbinti jį treneriu. Šioje vietoje aš į jį žiūriu visų pirma kaip į sportininką. Būtų ne mano sūnus, o kas nors kitas ir rodytų tokius gerus rezultatus, taip pat kovočiau dėl jo svajonių išsipildymo“, – ryžtingai kalbėjo treneris.
Imtynių kainodara
Jei vilkaviškiečio Tomo Baracevičiaus ir Šarūno Jurčio iš Kelmės dvikovą svoryje iki 65 kilogramų galima būtų perkelti į marketinginę aplinką, tektų pripažinti, kad vadybos vadovo pareigose Tomas susitvarkė puikiai, tačiau Šarūnas produktą pardavė pelningiau. Beveik šešias minutes žiūrovai plojo T.Baracevičiaus išmonei įgyvendinant savo taktiką. Jau tuomet, kai vilkaviškietis pradėjo svaigti apie kapsinčius dividendus, patyręs imtynių biržos vilkas Š.Jurčys metė neatremiamą ir jau kažkur matytą kozirį. Man prieš akis iškilo pasaulį apskriejusi scena iš Rio de Žaneiro olimpinės imtynių arenos, kurioje pagrindinis veikėjas iš Mongolijos Ganzorigiinas Mandakharanas kovoje dėl bronzos per anksti pradėjo švęsti pergalę. Toliau – banalus scenarijus. Teisėjai už mongolo pasyvumą dovanojo tašką, o kartu su juo ir trečios vietos olimpinį medalį uzbekui Ichtiorui Navruzovui. Nepadėjo Mongolijos atleto trenerių aimanos, maldos ir surengtas žymusis striptizo šou.
Garantuotai kelmiškis stebėjo Rio mažąjį finalą ir nenuleido rankų iki paskutinės akimirkos. Garantuotai kelmiškis, daug daugiau patyręs kelmiškis, laiko sampratą tiksliau suderino su fizikiniais ir matematiniais dėsniais. Kelmiškis žinojo, kad nebus teigiamo balanso, kol kažkurioje grafoje dominuos minusas. Jis tykojo, laukė, griebė. Iki to momento buvo minus du taškai ir plius dvi sekundės. Po to momento – plius du taškai ir iš nuoskaudos per akimirką suglebęs Tomo stotas.
Sunkiasvoris lengvasvoris
Šį kalambūrą galima skaityti ir atvirkščiai. Esmė nepakis. Bet, manau, bus reikalingas šioks toks paaiškinimas, todėl į laisvųjų imtynių čempionato įvykių penketuką įtraukiau Eriko Bizunovičiaus pavardę. Kad būtų aiškiau, priminsiu, jog vilnietis tapo LTU čempionu svorio kategorijoje iki 125 (!) kilogramų. Nieko nuostabaus. Apsišarvavusiam tobulu raumenynu Erikui stilingos šukuosenos nesugebėjo sugadinti nė vienas iš trijų varžovų. Tačiau kuomet kalbame apie sunkiasvorius, užplūsta įvairios mintys.
Žinome, kad sunkiasvoriai yra kiekvienos komandos smogiamoji jėga. Sunkūs atletai yra vertinami, o jų jėga yra puikus masalas reklamos bei įvaizdžio kūrėjų medžiotojams. Ne kartą kalbėta ir rašyta apie superbombų priešpriešą, kuomet sunkiasvoriai įkūnija valstybių jėgą. Jų kovomis ir ne tik imtynėse, baigiami visi čempionatai. Žiūrovai mėgsta desertą, todėl organizatoriai su malonumu tenkina jų įgeidžius. Imkite, ragaukite, valgykite. Skanaus!
Panevėžyje žiūrovai skanėstų nesulaukė. Net padžiūvusių sausainių, jau nekalbant apie vyšnikių ant torčiuko, nesulaukėme. Lietuvos laisvųjų imtynių sunkiasvorių rezervą sudaro (sudarė?) keli tvirti asmenys. Tai Simas Asačiovas, Jonas Rudavičius, Mindaugas Rumbutis ir Igoris Fiodorovas. Kaip žinome, prie šios kompanijos prisijungė naujas čempionas Erikas Bizunovičius. Tačiau naują olimpinį ciklą nė vienas iš jų, išskyrus, žinoma, Eriką, nepanoro arba negalėjo pradėti Panevėžyje. Kas toliau? Atsakysiu: liūdesiukas. Nemanau, kad traumų kamuojami atletai yra motyvuoti brautis į Tokijo olimpines žaidynes. Kodėl? S.Asačiovui netrukus stuktels 37-eri. M.Rumbutis prieš porą mėnesių taip pat įžengė į trisdešimtmečių klubą. Jonas Rudavičius, pasak trenerių, vargsta su traumomis, o Igorio Fiodorovo tarptautinė karjera sustojo 2013 metais. Erikas Bizunovičius? Galbūt. Bet sunkiai įsivaizduoju 100 kg nesveriantį atleto besigalynėjantį su pasaulio elito imtynininkais.
Iš jaunių ir jaunimo grupių kol kas taip pat nieko nesimato. Tačiau esame optimistai ir tikėkimės, kad vieną dieną į, tarkim, Šiaulių sporto gimnaziją, užklys, kaip mėgsta sakyti jaunimas, ambalas iš, pavyzdžiui, Skuodo. Kodėl iš Skuodo, pats nežinau. Ir tai nesvarbu. Svarbu kad užklystų.
A.Mažeikai – trenerio komplimentai
Andrius Mažeika. Klaipėdietis pernai Europos jaunimo čempionate Bukarešte iškovojo penktą vietą ir visų be išimties yra minimas kaip vienas perspektyviausių savo amžiaus grupės laisvūnų.
Panevėžyje Andrius netyčia išbarstė kelis taškus, tačiau iš esmės neturėjo rimtos konkurencijos ir visas dvikovas laimėjo ankščiau laiko. „Nėra kalbos, Andrius ženkliai patobulėjo. Po praleistų metų Vilniuje, jis įgavo pasitikėjimo. Manau, kad aplinkos pasikeitimas pasiteisino. Nuolatinės treniruotės su klasikais sustiprino jo įgūdžius kovoje parteryje, pagerėjo funkcinis pasiruošimas, sustiprėjo fiziškai. Kai atsirado jėga, lengviau valdyti situaciją ant kilimo, – apie savo auklėtinį pasakojo treneris Olegas Voitechovskis. – Grįžęs į Klaipėdą jis toliau šlifavo savo techniką. Pernai Andrius laimėjo daug turnyrų Baltarusijoje, Lenkijoje Estijoje ir Slovakijoje tarp suaugusių. O tai jau geras ženklas“.
Dėmesys – artėjančiam Europos jaunimo čempionatui
Artimiausias laisvųjų imtynių rinktinės startas – kovo mėnesį vyksiantis Europos jaunimo iki 23 metų čempionatas. Šioms varžyboms be A.Mažeikos ruošiasi Tomas Baracevičius ir Domantas Pauliuščenko. Treneris Valdas Grišius minėjo, kad pastarajam atletui, tai nėra pagrindinės varžybos, todėl keliamas tik vienas reikalavimas – kovoti maksimaliai atidžiai, išvengti traumų ir, žinoma, esant progai, išnaudoti savo galimybes. „Domantas jaunas, jis šiemet varžysis Europos U20 čempionate. Be abejo, savo amžiaus grupėje jis privalės kabintis už aukštesnės vietos. Kokia jo forma dabar, sunku atsakyti. Panevėžyje svorio kategorijoje iki 86 kilogramų jis buvo galva aukštesnis už varžovus. Reikia rimtų varžybų ir rimtų varžovų, tuomet matysime kokiu keliu eiti toliau“, – mintimis pasidalijo V.Grišius.
Treneris labai apgailestavo, kad traumos neleidžia pilnai atsiskleisti Andriui Žekui ir vylėsi, kad 22-iejų metų auklėtiniui pavyks išbristi iš nesėkmių ruožo. Pasak V.Grišiaus, Andrius gydosi vis atsinaujinančias kojos ir nugaros traumas, todėl apie tarptautinę areną kol kas negalvoja.
„Apie Svajūną Šakį (57 kg) dar anksti kalbėti. Jam vos septyniolika, šiemet jo laukia krikštas jaunimo amžiaus grupėje. Žinia, pirmais metais bus labai sunku, bet nepamirškime, kad jis mokosi Šiaulių sporto gimnazijoje ir yra nuolatinis svarbių sporto stovyklų Rusijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje dalyvis, todėl jei pateiks kokį siurprizą, tikrai nenustebins, – apie gimnazistą kalbėjo treneris. – Deja, nedažnai matau Lietuvos čempioną Artiomą Augą (70 kg), tačiau žiūrint jo kovas pastebiu, kad jis per daug stovintis. Paima 2 taškus ir užsidaro. Tokios imtynės nevisada patinka teisėjams, kurie skatina aktyvumą, todėl, mano galva, jei jis nepasitaisys šioje vietoje, apie aukštesnius rezultatus kalbėti nerealu“.
