Šitiek emocijų, kalbų ir visuotinio dėmesio sulaukusi Baltijos kelio dvidešimtmečiui įamžinti skirta menininko Tado Gutausko skulptūra „Laisvės kelias“ pagaliau baigta. Šį vakarą nuo jos drobulę iškilmingai nudengė plytas paminklinėje sienoje pirkę žmonės, griaudėjo patriotinės kalbos, istorinę akimirką apdainavo garsiausi šalies muzikantai...
Pasak autoriaus, „Laisvės kelias“ to vertas. Nes egzaminą išlaikė aukščiausiu įvertinimu – norinčiųjų prisidėti prie paminklo Lietuvos istorijai statybos skaičius ne tik įgyvendino, bet netgi pranoko idėjos autorių lūkesčius. „Džiugu patirti, kad savo jausmų, skirtų valdžiai, su jausmais Tėvynei tauta nepainioja“, – veik aštuonis mėnesius statyto paminklo atidengimo išvakarėse „Respublikai“ sakė autorius.
Tai, kad šiandien paminklas yra ir koks jis yra – ne skulptūros autoriaus, ne idėją palaikančios iniciatyvinės grupės, o tautos valia. Idėja visuomenė patikėjo pamažu, siūlomas kiekvienam įsigyti plytas pradžioje, įtardami kaži kokią klastą (prie kurių jau yra pripratinti apsukrių politikų ir rinkodaros specialistų), pirko vangiai, autorius netgi buvo prasitaręs, kad vietoj planuotų šešiasdešimties metrų paminklo ilgis galbūt sutrumpės iki trisdešimties, tačiau palengva idėja užsikrėtė vis daugiau žmonių, norinčiųjų gretos nuvilnijo per daugiau nei tris dešimtis šalių, ir skulptūra užaugo netgi didesnė, nei planuota – vietoj 20 000 plytų buvo parduota 21 000 ir siena nusidriekė net 63 metrus.
„Laisvės kelias“ augo išties panašiai kaip prieš dvi dešimtis metų augo Baltijos kelias – laisva valia prisijungiant. Po vieną žmogų. Po kits kitam ištiestą ranką. Be abejo, tai – paminklo pridėtinė vertė, neatsiejama semantinė kūrinio dalis.
Norėtųsi kiekvienam paminklui ar viešąją erdvę puošiančiai skulptūrai palinkėti išlaikyti tokį egzaminą kaip „Laisvės keliui“ – atsirasti ne kaži kokių nesiviešinančių komisijų sprendimu ir ne iš mokesčių mokėtojų kišenės, o laisvu piliečių pritarimu ir jų aukomis. Tačiau skulptūros autorius tik liūdnai šypteli, paklaustas apie tokios tradicijos prigijimą:
„Na, jei žmonės plytas išpirko, vadinasi, suprato ir idėjos vertę, ir estetinį paminklo sumanymą, bet man ir visai iniciatyvinei grupei teko gerokai paplušėti, įdėti kūrybinių, fizinių, organizacinių pastangų, kad taip nutiktų. Tiesą sakant, taip elgdamiesi labai rizikavome kliaudamiesi visuomenės palaikymu – juk didelę dalį darbų, tokių kaip blokų liejimas, pamatų konstrukcijos, teko užsakyti anksčiau, nei buvo surinkti pinigai už parduotas plytas. O tos investicijos – dešimtys tūkstančių litų. Tad mums nuoširdžiai rūpėjo dirbti taip, kad būtume tautos įvertinti teigiamai. Pasvarstykime – o jei būtų pasiūlyta po gabalėlį išpirkti vamzdį, stovintį Neries pakrantėje, ar būtų atsiradę norinčių?..“
Todėl, pasak autoriaus, daug paprasčiau pasišnekėti su įtakingais žmonėmis ir tyliai išsirūpinti finansavimą. „Pavyzdžiui, prie savivaldybės Kalvarijų gatvėje išdygo nerūdijančio plieno šepetys kaminams valyti. Visi tyli, gūžčioja pečiais ir nežino, kaip toks „meno kūrinys“ ten atsirado. Ogi atsirado labai paprastai – buvo suburta kokia nors komisija iš trijų žmonių, neva viską apsvarstė ir paskyrė šimtaprocentinį finansavimą iš miesto biudžeto. Pats „meno kūrinys“ niekam nepatinka ir niekam nerūpi, bet argi tai svarbu – svarbu pinigus už jį pasiimti“.
Menininkas neslepia ir pats neretai tokiu požiūriu įtariamas. Jam tai itin skaudu. Pasak jo, ir žiniasklaida labiausiai domisi ne paminklu – meno kūriniu, o pinigais, kuriuos T.Gutauskui pavyko užsidirbti jį kuriant.
„Honoraro už kūrinį negavau jokio, tačiau mėnesinį atlyginimą už darbus, be abejo, išsimokėdavau. O dirbti, patikėkite, reikėjo labai daug – ir kaip menininkui, ir kaip vadybininkui, ir kaip organizatoriui... Neturiu ko slėpti, tačiau šis nuolatinis klausimas skaudina. Todėl, kad žmonės jau nebepastebi meno kūrinių kultūrinės vertės – mato tik pinigus. Tai Lietuvos tūkstantmečio projekto, surijusio fantastiškas sumas, o davusio tik nebaigtus Valdovų rūmus, pasekmė. Tai „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ projekto pasekmė. Žmonės nustoja tikėti, kad apskritai dar gali šiandien būti daroma kažkas nesavanaudiško, kažkas be išskaičiavimo. Dėl to yra įtarūs. Tačiau, svarbiausia, kad pažinę, kas tikra – vis dar atsišaukia. Tauta parodė, kad dar ir šiandien gali susiimti už rankų. Ne politiniu – kultūriniu, patriotiniu pagrindu. Palikti šalies kultūrai savo kartos ženklą. Ne reklaminį. Nesumeluotą, nuoširdų“.
Autorius sako, kad šiuo paminklu pavyko padirbėti ne tik šaliai, bet ir miestui – „Laisvės kelias“ padovanojo sostinei papildomą erdvę, išdygusią vietoj neišvaizdžių šabakštynų, kuriuose liedami pamatus skulptūros kūrėjai rado neįsivaizduojamą galybę naudotų švirkštų ir tuščių „rašalo“ butelių. „Apmaudu, kad tie „apsukrieji“ meno verslininkai net ir tiek nepasistengia pasitarnauti miestui – užuot pasistengę sukurti naują erdvę miestui, savo pinigams plauti skirtus „kūrinius“ įkurdina gražiausiose miesto vietose ir jas tiesiog sugadina. „Manau, žmonės turi teisę patys spręsti, kokius meno kūrinius nori turėti viešosiose erdvėse – juk tarp jų tenka gyventi“, – sako T.Gutauskas.
Pasak menininko, simboliška, bet „Laisvės kelio“ siena vėl pažadina norą paduoti rankas viena kitai visoms Baltijos sesutėms – paminklu jau susidomėjo Latvija, svarstydama galimybes Rygoje irgi turėti tokį patį, tik su Latvijos vėliavos spalvomis. T.Gutauskas dar šiemet ketina važiuoti į Latviją, kalbėtis apie tokios idėjos įgyvendinimo galimybes. Tačiau kol kas jie, kaip ir broliai estai, nuo T.Gutausko ir iniciatyvinės „Laisvės kelio“ grupės gaus dovanų tik po mažą žalvarinę paminklo kopiją.
Rimvydas STANKEVIČIUS
