Kovo 6 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera – Rainerio Wernerio Fassbinderio „Laisvės kaina“ (pjesės pavadinimas „Laisvė Bremene“), režisuota Yanos Ross (JAV).
Raineris Werneris Fassbinderis (1945 m. gegužės 31 d. – 1982 m. birželio 10 d.) per savo trumpą gyvenimą tapo svarbiausiu Naujosios vokiečių kino bangos režisierium. Jo dėka vokiečių kinas po karo išgarsėjo tarptautiniu mastu.
Šiam menininkui pavyko keista radikalaus kūrinių subjektyvumo ir betarpiško santykio su žiūrovais sintezė. Jis mokėjo siekdamas savo meninių užmojų patenkinti ir žiūrovų poreikį. Fassbinderis buvo labai produktyvus režisierius: per 14 metų (1969–1982 m.) jis sukūrė 45 filmus, įskaitant serialus televizijai. 26 filmus prodiusavo pats arba buvo jų koprodiuseris. Vaidino 21-ame kitų režisierių ir 19-oje savo filmų.
Raineris Werneris Fassbinderis parašė 14 pjesių teatrui, perrašė šešias kitų autorių pjeses bei pastatė 25 spektaklius teatro scenoje. Taip pat jis parašė keturias radijo pjeses, 37 scenarijus bei buvo 13 scenarijų bendraautorius.
Fassbinderio filmai tarsi žymi visuomenės raidos etapus. Jis buvo tarptautiniu mastu daugiausiai statomas pokario vokiečių dramaturgas. Dėl savo kūrybos bei asmeninių savybių (skandalistas, alokoholikas, homoseksualas) jis labiausiai kontraversiškas Vokietijos menininkas.
Fassbinderio asmenybės ir filmų negalima priskirti kokiai nors ideologinei krypčiai. Vaizduodamas žmones kritiškai, bet tuo pat metu ir su simpatija, jis neskirstė jų į visuomenės sluoksnius.
Fassbinderis pjesę „Laisvė Bremene“ („Bremer Freiheit“) parašė 1972 metais, įkvėpimo sėmęsis Vokietijos istorijoje – pjesės parašyta remiantis tikros istorinės asmenybės, XIX a. pradžios Bremeno nuodytojos Geesche Gottfried byla, tačiau vien istorinė dokumentika Fassbinderio nedomino. „Laisvė Bremene“ gali būti įvardijama ir kaip juodoji komedija, dialektinė parabolė, sukurta Bertoldo Brechto „Motušės Kuraž“ dvasioje, tačiau Fassbinderiui labiau rūpėjo pertekti tragišką priešpriešą tarp asmenybės priespaudos ir metodų, kurie pasitelkiami, norint pasiekti dvasinę laisvę. Čia galima įžvelgti sąsajų su Vokietijoje šeštojo dešimtmečio pabaigoje sustiprėjusia terorizmo banga.
„Laisvė Bremene“ (pjesė buvo pastatyta Kauno dramos teatre 2000 m., režisavo Viktoras Šinkariukas) – taip pat ir sudėtinga klasikinės vokiečių kalbos, kuria rašė Georgas Büchneris ir Friedrichas Hebbelis, bei kasdienės šiuolaikinės vokiečių šnektos sintezė. Pjesės centre – stipri moteris, tačiau lytis čia nėra lemiamas faktorius, nes kiekvienas šios pjesės personažas yra lyg su kauke ir vaidina pagal savo archetipo elgsenos pavyzdį. Fassbinderis dažnai pasitelkia moteriškus personažus, norėdamas atskleisti savo paties dvasines kančias. Pirmoji pagrindinės herojės pjesėje „Laisvė Bremene“ frazė, kurią Gešė ištaria XIX a. antrojo dešimtmečio pradžioje – „Noriu su tavimi pasimylėti“. Tačiau Gešės vyras prisiartina prie jos ir užuot ją apkabinęs smogia tol, kol moteris sukniumba ir susirietusi gemalo pozoje pradeda inkšti. Šis brutalus jėgos panaudojimo veiksmas – meistriškas pavyzdys, kaip Fassbinderis panaudoja sadomazochistines asociacijas norėdamas paryškinti politininės-patriarchalinės galios proveržius. Pagrindinė veikėja ne kartą žeminama, tačiau nė karto nepraranda ją užvaldžiusios seksualinės aistros. Fizinio pasitenkinimo alkis užvaldo Gešę ir tada, kai ji, nors ir trumpai akimirkai, virsta Medėja – žudydama savo vaikus, ji viliasi išsaugoti savo meilužį. Kiekviena jos žmogžudystė tampa ritualu, dėl kurio Gešė nejaučia kaltės ir neatgailauja – tai vienišos širdies ir kūniškos meilės išalkusių įsčių auka.
Parengė Daiva Šabasevičienė
